II. Kunigų pašaukimų stropesnis puoselėjimas

2. Pašaukimų į kunigystę puoselėjimas³ yra visos krikščionių bendruomenės pareiga; pirmiausia jie skatintini išties krikščionišku gyvenimu. Svarbiausias vaidmuo čia tenka tiek šeimoms, kurios, įkvėptos tikėjimo, meilės bei pamaldumo dvasios, yra tarsi pirmoji seminarija, tiek parapijoms, į kurių našią veiklą jaunuoliai įsijungia. Mokytojai ir visi kiti asmenys, kaip nors besirūpinantys jaunuomenės ugdymu, ypač katalikų organizacijos, tesistengia jiems patikėtus jaunuolius taip auklėti, kad šie įstengtų pastebėti savyje dievišką pašaukimą ir noriai juo sekti. Visi kunigai teparodo ypatingai didelį apaštališką uolumą puoselėdami pašaukimus. Telenkia jie jaunuolių dvasią į kunigystę savo nuolankiu, darbščiu, vidinio džiaugsmo kupinu gyvenimu, kunigiška tarpusavio meile ir brolišku bendradarbiavimu su kitais kunigais.

Vyskupų pareiga yra skatinti tikinčiuosius ugdyti pašaukimus ir rūpintis glaudžiai apjungti visas šios srities pajėgas bei darbus. O tiems, kuriuos laiko Viešpaties pašauktais, jų pareiga yra tėviškai padėti, nesigailint jokių aukų.

Šis veiklus visos Dievo tautos bendradarbiavimas puoselėjant pašaukimus atitinka Dievo apvaizdos veikimą – ji iš aukštybių pasirenka žmones dalyvavimui hierarchinėje Kristaus kunigystėje ir teikia jiems reikiamų dovanų bei padeda savo malone, o teisėtiems Bažnyčios tarnautojams paveda, pripažinus jų tinkamumą, tų aukštų pareigų gryna intencija bei visiškai laisvai siekiančius ir tikrai joms tinkančius kandidatus pašaukti bei Šventosios Dvasios antspaudu pašventinti Dievo kultui ir Bažnyčios tarnybai⁴.

Pašaukimams puoselėti Šventasis Sinodas pirmiausia rekomenduoja visų bendrai naudojamas tradicines priemones: uolią maldą, krikščionišką atgailą ir vis giliau siekiantį Kristaus tikinčiųjų ugdymą tiek pamokslais ir katecheze, tiek įvairiomis visuomenės komunikavimo priemonėmis. Šiuo ugdymu turi būti siekiama išryškinti kunigystės pašaukimo reikalingumą, prigimtį ir kilnumą. Be to, vadovaujantis šiuo klausimu išleistais popiežiaus nurodymais, jau įsteigtos arba dar įsteigtinos pašaukimų puoselėjimo organizacijos, apimančios atskirą vyskupiją, vieną kurią sritį arba ištisą šalį. Tegu jos metodiškai ir nuosekliai planuoja visą pastoracinę pašaukimų puoselėjimo veiklą ir sumaniai bei ryžtingai ją teplečia. Neapleistina nė viena naudinga priemonė, kurią tai veiklai gali pasiūlyti šiandienė psichologija ir sociologija⁵.

Pašaukimų puoselėjimas turi didžiadvasiškai peržengti atskirų vyskupijų, tautų, vienuoliškų šeimų ir apeigų ribas ir, atsižvelgdamas į visuotinės Bažnyčios reikmes, stengtis ypač padėti toms sritims, kuriose Viešpaties vynuogynas darbininkų šaukiasi labiau.

3. Mažiausios seminarijos įsteigtos ugdyti pašaukimų daigams. Jose paaugliai ypatingu religiniu aukėjimu, ypač tinkama pastoracija, tebūnie pratinami didžiadvasiškai ir tyra širdimi sekti Atpirkėju Kristumi. Tėviškai prižiūrimi vyresniųjų, deramai bendradarbiaujančių su tėvais, jie čia tegyvena tokį gyvenimą, kuris tinka paauglių amžiui, dvasiai bei vystymuisi ir kuris visiškai derinasi su sveikos psichologijos reikalavimais, neapleidžiant deramos žmogiškųjų dalykų patirties ir ryšio su šeima⁶. Be to, visa, kas toliau sakoma apie didžiąsias seminarijas, tebūnie pritaikyta ir mažosioms, kiek tai atitinka jų tikslą ir pobūdį. O auklėtinių studijos tebūnie tvarkomos taip, kad jie be kliūčių galėtų tęsti jas kitur, jei pasirinktų kitokį gyvenimo luomą.

Lygiai taip tebūnie rūpinamasi pašaukimo daigais ir tų paauglių bei jaunuolių, kurie yra specialiuose institutuose, kai kur tarnaujančiuose mažųjų seminarijų tikslams, o taip pat tų, kurie mokosi kitose mokyklose ar auklėjimo įstaigose. Taip pat stropiai tebūnie rūpinamasi institucijomis bei kitomis priemonėmis, skirtomis tiems, kurie dieviškuoju pašaukimu paseka sulaukę vyresnio amžiaus.