III. Didžiųjų seminarijų tvarkymas

4. Didžiosios seminarijos būtinos kunigų rengimui. Jose visuminiu auklėtinių ugdymu pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, mokytojo, kunigo bei ganytojo pavyzdį turi būti siekiama parengti tikrus sielų ganytojus⁷. Jie tebūnie rengiami žodžio tarnybai, idant vis geriau suprastų apreikštąjį Dievo žodį, jį pasisavintų meditacija, išreikštų savo kalba ir gyvensena. Tebūnie jie rengiami kulto ir šventinimo tarnybai, kad malda ir šventosios liturgijos šventimu, eucharistine auka ir sakramentais vykdytų išganymo darbą. Tebūnie rengiami ganytojo tarnybai, kad sugebėtų atstovauti žmonėms Kristų, kuris „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45; plg. Jn 13, 12–17), ir kad, tapę visų tarnais, laimėtų jų dar daugiau (plg. 1 Kor 9, 19).

Tad visos ugdymo sritys – ir dvasios, ir intelekto, ir drausmės – tebūnie darnai kreipiamos į šį pastoracinį tikslą. O jam pasiekti uoliai bei sutartinai tesistengia darbuotis visi vadovai ir dėstytojai, ištikimai paklusdami vyskupo autoritetui.

5. Kadangi seminaristų ugdymas priklauso nuo išmintingų nuostatų ir labiausiai nuo tinkamų auklėtojų, ir seminarijų vadovai, ir dėstytojai tebūnie parenkami iš geriausių vyrų⁸ ir tebūnie rūpestingai parengiami tvirtu mokymu, derama pastoracine patirtimi ir ypatingu dvasiniu bei pedagoginiu ugdymu. Tam tikslui pasiekti reikia įkurti institutus arba bent rengti tinkamai vedamus kursus ir nustatytu laiku sukviesti seminarijų vadovų suvažiavimus.

Vadovai ir dėstytojai tebūnie gerai įsisąmoninę, kiek daus jų mąstysena ir elgsena lemia auklėtinių ugdymo rezultatus, tad tegul visi, rektoriaus vadovaujami, sueina į kuo glaudžiausią dvasios ir veiklos bendrumą tarpusavyje ir sudaro su auklėtiniais tokią šeimą, kuri atitiktų Viešpaties maldos žodžius: „Kad jie būtų viena“ (plg. Jn 17, 11) ir kuri ugdytų seminaristuose tikrojo jų pašaukimo džiaugsmą. O vyskupas nuolatiniu meiliu rūpestingumu teįkvepia dirbančius seminarijose ir patiems auklėtiniams tebūnie kaip tikras tėvas Kristuje. Galiausiai visi kunigai telaiko seminariją vyskupijos širdimi ir noriai teateinie jai į pagalbą⁹.

6. Atsižvelgiant į kiekvieno kandidato amžių ir pažangą, tebūnie rūpestingai ištiriamas jo intencijos grynumas ir valios laisvė, dvasios, moralės ir intelekto tinkamumas, fizinė ir psichinė sveikata; apsvarstytinos ir savybės, kurias jam galėjo perduoti šeima. Taip pat tebūnie pasveriamas ir kandidatų pajėgumas nešti kunigo neštą ir eiti pastoracines pareigas¹⁰.

Atrenkant bei tiriant auklėtinius, visada tebūnie laikomasi reikiamo griežtumo, nors kunigų ir apgailėtinai trūktų¹¹, kadangi Dievas nepaliks savo Bažnyčios be tarnautojų, jei vertiesiems bus leidžiama rengtis šventimams, o netinkantieji laiku bus tėviškai nukreipiami į kitokias pareigas ir jiems padedama įsisąmoninus savo krikščioniškąjį pašaukimą uoliai atsidėti pasaulietiškam apaštalavimui.

7. Kur paskiros vyskupijos nepajėgia įsirengti tinkamos seminarijos, tebūnie steigiamos ir išlaikomos kelioms vyskupijoms, ištisai krašto sričiai ar net visai šaliai bendros seminarijos. Tai sėkmingiau laiduos tvirtą auklėtinių rengimą, šiuo reikalu laikytiną aukščiausiu įstatymu. Šitokioms kuriai nors sričiai arba visai šaliai skirtoms seminarijoms vadovaujama pagal suinteresuotųjų vyskupų¹² parengtus ir Apaštalų Sosto patvirtintus nuostatus.

Jeigu kuriose seminarijose klierikų skaičius yra didelis, jie tebūnie tinkamai paskirstyti į mažesnes grupes, kad būtų įmanoma geriau rūpintis asmeniniu kiekvieno auklėjimu. Tačiau ir čia išlaikytinas vadovavimo ir mokslinio ugdymo vienovė.