IV. Dvasinio ugdymo gilinimas
8. Dvasinis ugdymas
tebūnie glaudžiai siejamas su doktrininiu bei pastoraciniu ir
tebūnie toks, kad auklėtiniai, ypač padedami dvasios
vado13, išmoktų per Sūnų Jėzų Kristų
Šventojoje Dvasioje visą laiką gyventi nuoširdžioje
vienybėje su Tėvu. Šventimais jiems skirta tapti panašiems
į Kunigą Kristų, todėl teįpranta ir visą savo
gyvenimą jungtis su juo artima draugyste14. Tegul jie taip gyvena
velykiniu Viešpaties slėpiniu, kad sugebėtų jam
pašvęsti jiems patikėsimus žmones. Tebūnie jie
išmokomi ieškoti Kristaus ištikimai apmąstomame Dievo
žodyje, aktyviai išgyvenamuose šventuosiuose Bažnyčios
slėpiniuose, ypač Eucharistijoje ir Dievo tarnyboje15. Teišmoksta
jie matyti Viešpatį vyskupe, kuris juos siunčia, ir
žmonėse, pas kuriuos jie siunčiami, ypač vargšuose,
vaikuose, ligoniuose, nusidėjėliuose ir netikinčiuosiuose.
Sūnišku pasitikėjimų temyli ir tegerbia
palaimintąją Mergelę Mariją, kurią ant kryžiaus
mirštąs Jėzus Kristus skyrė būti motina savo mokiniui.
Tebūnie stropiai
ugdomos pamaldumo pratybos, teikiamos garbingosios Bažnyčios
tradicijos. Tačiau reikia rūpintis, kad dvasinis ugdymas
nesiribotų tik jomis ir nepuoselėtų vien religinio jausmo. Veikiau
jau auklėtiniai teišmoksta gyventi pagal Evangeliją,
stiprindamiesi tikėjimu, viltimi ir meile, kad, šias dorybes
vykdydami, įgytų maldos dvasios16, sustiprintų ir
išsaugotų savo pašaukimą, sutvirtėtų kitomis
dorybėmis ir užsidegtų vis didesniu troškimu pelnyti visus
žmones Kristui.
9. Tegu auklėtiniai
taip persiima Bažnyčios slėpiniu, kurį šis
Šventasis Sinodas yra ypatingai nušvietęs, kad, nuolankia ir
sūniška meilė susieti su Kristaus vietininku, po
šventimų tapę ištikimais savo vyskupo bendradarbiais ir
veikdami išvien su konfratrais, jie liudytų tą vienybę,
kuri patraukia žmones prie Kristaus17. Tesimoko jie
didžiadvasiškai jungtis į visos Bažnyčios
gyvenimą, atmindami šv. Augustino žodžius: „Kiekvienas turi
tiek Šventosios Dvasios, kiek jis myli Kristaus
Bažnyčią“18. Seminaristai labai aiškiai tesuvokia,
jog jie skirti ne viešpatauti ir ne užimti garbės vietas, o
visiškai pasišvęsti Dievo tarnybai ir pastoracinėms
pareigoms. Ypač rūpestingai tebūnie ugdomas juose
kunigiškas klusnumas, neturto pamėginimas ir savęs
atsižadėjimo dvasia19, kad įprastų greitai
atsisakyti net leistinų, bet nenaudingų dalykų ir sekti
nukryžiuotuoju Kristumi.
Auklėtiniai
tebūnie supažindinami su jų laukiančiomis pareigomis, nenutylint
jokių kunigiško gyvenimo sunkumų. Tačiau
tenežiūri jie į savo būsimąjį darbą tik kaip
į pavojų šaltinį, o verčiau tegu pasirengia iš
pačios pastoracinės veiklos semtis kuo daugiausia stiprybės savo
dvasiniam gyvenimui.
10. Tebūnie labai
rūpestingai parengiami būsimam gyvenimui auklėtiniai, kuriuos
šventi apeigų įstatymai griežtai įpareigoja laikytis
garbingos kunigiškojo celibato tradicijos. Dėl dangaus
karalystės (plg. Mt 19, 12) atsisakydami santuokinės
bendruomenės, jie jungsis su Viešpačiu nepadalyta
meile20, ypač artimai atitinkančia Naująją
Sandorą, ir liudys būsimojo amžiaus prisikėlimą (plg.
Lk 20, 36) 21. Tas atsisakymas jiems taip pat sėkmingai padės
nuolat tobulai mylėti žmones ir, einant kunigo pareigas, įgalins
tapti visiems viskuo22. Tebūnie jie giliai
įsisąmoninę, jog šią būseną reikia
dėkinga dvasia prisiimti ne tik kaip Bažnyčios įstatymo
įsakytą, bet ir kaip brangią nuolankiai prašytiną
Dievo dovaną, kurią, Šventosios Dvasios malonės skatinami
ir padedami, jie tesistengs savo gyvenimu laisvai ir didžiadvasiškai
įgyvendinti.
Klierikai tinkamai
tesusipažįsta ir su Kristaus bei Bažnyčios tarpusavio
meilę vaizduončios krikščioniškosios santuokos (plg.
Ef 5, 22–23) pareigomis ir orumu, tačiau drauge temato Kristui
paaukotosios skaistybės pranašumą23. Taip, visa
brandžiai ir didžiadvasiškai apsvarstę, jie galės
visiškai pasišvęsti Viešpačiui kūnu ir siela.
Auklėtiniai
tebūnie perspėti apie skaistybei gresiančius pavojus, ypač
gyvenant dabarties laikų visuomenėje24. Panaudodami
dieviškąsias ir žmogiškąsias apsaugos priemones,
teišmoksta jie taip įausti santuokos atsisakymą į savo
būtį, kad celibatas ne tik jokiu būdu nekenktų jų
gyvenimui ir veiklai, bet padėtų dar geriau apvalyti dvasią ir
kūną, tobulėti brandumu ir giliau pajusti Evangelijos
teikiamą palaimą.
11. Tebūnie
šventai laikomasi krikščioniškojo auklėjimo
nuostatų, jas tinkamai papildant naujaisias sveikatos psichologijos ir
pedagogikos atradimais. Išmintingai sutvarkytu ugdymu auklėtiniuose
taip pat reikia puoselėti deramą žmogiškąjį
brandumą, ypač pasireiškiantį tam tikru dvasios pastovumu,
gebėjimu atlikti apgalvotus sprendimus, teisingu įvykių ir
žmonių vertinimu. Auklėtiniai teįpranta reikiamai
drausminti savo prigimtį; tebūnie ugdoma jų dvasios
stiprybė ir apskritai jie teišmoksta branginti dorybes, labai
vertinamas žmonių ir iškeliančias jų akyse Kristaus
tarnautoją25. Tai būtų nuoširdumas, nuolatinis
stengimasis būti teisingam, duoto žodžio laikymasis, mandagumas,
meilės lydimas kalbėsenos kuklumas.
Seminarijos drausmė
palaikytina ne vien dėl tvirto bendruomeninio gyvenimo ir meilės
sustiprinimo. Ji yra ir visos ugdymo programos dalis, būtina įgyti
savitvardai, brandinti asmenybei ir ugdyti kitoms būdo savybėms,
kurios didžiai padeda tvarkingai ir vaisingai veikti Bažnyčioje.
Ta drausmė tebūnie palaikoma taip, kad auklėtiniai
būtų vidujai nusiteikę vyresniųjų autoritetą
pripažinti iš vidinio įsitikinimo arba dėl
sąžinės (plg. Rom 13, 5) ir antgamtinių motyvų.
Drausmės reikalavimai tebūnie priderinti auklėtinių
amžiui taip, kad jie, palaipsniui išmokdami tvardytis patys,
įprastų išmintingai naudotis laisve, savarankiškai bei
energingai veikti26 ir bendradarbiauti su konfratrais bei
pasauliečiais.
Visą seminarijos
gyvenimą, kupiną pamaldumo ir tylos, meilės bei noro padėti
vienas kitam, privalu tvarkyti taip, kad jis būtų tarsi
pašventimas į būsimąjį kunigo gyvenimą.
12. Vyskupų
nuožiūrai paliekama nustatyti reikiamą laikotarpį intensyvesniam
dvasinio gyvenimo ugdymui, kad jis įgytų tvirtesnį pagrindą
ir auklėtiniai apsispręstų eiti savo pašaukimo keliu
brandžiai apsvarstę. Jų nuožiūrai taip pat paliekama
įvesti tam tikrą studijų pertrauką arba atitinkamą
pastoracinio bandymo laikotarpį, kad būtų geriau ištirtas
kandidatų tinkamumas kunigystei. Panašiai, atsižvelgdami į
vietos sąlygas, vyskupai nuspręs, ar prailginti bendrosios
teisės nustatytą šventimams reikalaujamą amžių;
jie taip pat nutars, ar reikalautina, kad baigę teologijos kursą
auklėtiniai prieš gaudami kunigystės šventimus kurį
laiką darbuotųsi kaip diakonai.
|