V. Bažnytinių studijų peržiūrėjimas

13. Prieš pradėdami bažnytines studijas griežtąja prasme, seminaristai teįgyja tiek humanitarinių ir gamtos mokslų žinių, kiek jų krašte reikalaujama iš jaunuolių, stojančių į aukštąsias mokyklas. Be to, teišmoksta lotynų kalbos tiek, kad galėtų suprasti ir panaudoti gausius mokslo šaltinius bei Bažnyčios dokumentus²⁷. Būtinai reikia studijuoti savo apeigų liturgijos kalbą; labai patartina deramai susipažinti su Šventojo Rašto ir Tradicijos kalbomis.

14. Peržiūrint bažnytines studijas, pirmiausia reikia kreipti dėmesį į geresnį filosofijos ir teologijos mokslų suderinimą, kad jos abi sutartinai vis aiškiau ir aiškiau atskleistų auklėtinių protams Kristaus slėpinį, įaustą į visą žmonijos istoriją, nuolat gaivinantį Bažnyčią ir ypač veikiantį per kunigų tarnybą²⁸.

Kad šitokia vizija auklėtiniams būtų perteikiama nuo pat pirmų ugdymo metų, bažnytinės studijos tebūnie pradedamos įvedamuoju kursu, kuriam privalu skirti pakankamai laiko. Šiame įvadiniame kurse išganymo slėpinys tebūnie atskleidžiamas taip, kad auklėtiniai įžvelgtų bažnytinių studijų prasmę, planą ir pastoracinį tikslą ir kad tai drauge jiems padėtų visą savo gyvenimą pagrįsti ir persmelkti tikėjimu bei sutvirtintų jų ryžtą asmeniškai aukotis ir su džiaugsmu eiti savo pašaukimo keliu.

15. Filosofijos mokslai tebūnie perteikiami taip, kad auklėtiniams pirmiausia būtų padedama įgyti tvirtą ir vieningą žmogaus, pasaulio ir Dievo pažinimą, remiantis visuomet galiojančiu filosofijos paveldu²⁹, tačiau taip pat dera atsižvelgti ir į dabartinio amžiaus filosofinius tyrinėjimus, ypač turinčius didesnės įtakos gimtajame krašte, bei į šiuolaikinių gamtos mokslų pažangą. Taip auklėtiniai, teisingai suvokę dabartinio amžiaus pobūdį, bus tinkamai parengti dialogui su savo meto žmonėmis³⁰.

Filosofijos istorija tebūnie perteikiama taip, kad auklėtiniai, supratę galutinius įvairių sistemų principus, priimtų, kas jose teisinga, ir pajėgų įžvelgti klaidų šaknis bei įrodyti jų klaidingumą.

Pats dėstymo būdas težadina auklėtiniams troškimą griežtai ieškoti tiesos, jos laikytis bei ją įrodyti, drauge nuoširdžiai pripažįstant žmogiškojo pažinimo ribotumą. Rūpestingai nurodytinas ryšys tarp filosofijos ir tikrųjų gyvenimo problemų bei auklėtiniams rūpimų klausimų; taip pat jiems tebūnie padedama įžvelgti filosofinių argumentų sąryšį su išganymo slėpiniais, kurie teologijoje svarstomi vadovaujantis aukštesne tikėjimo šviesa.

16. Teologinės disciplinos tikėjimo šviesoje ir Bažnyčios Magisteriumui vadovaujant³¹ tebūnie perteikiamos taip, kad auklėtiniai rūpestingai semtųsi katalikybės mokymo iš dieviškojo Apreiškimo, giliai tą mokymą permąstytų, paverstų maistu savo dvasiniam gyvenimui³² ir per savo kunigiškąją tarnybą pajėgtų jį skelbti, aiškinti bei sergėti.

Į Šventojo Rašto studijas, kurios turi būti tartum visos teologijos siela³³, tebūnie kreipiamas ypatingas dėmesys. Po deramo įvado auklėtiniai tebūnie nuodugniai supažindinami su egzegezės metodu, pagrindinėmis dieviškojo Apreiškimo temomis ir iš kasdienio Šventojo Rašto skaitymo bei apmąstymo tesisemia sau paskatų ir peno³⁴.

Dogminė teologija tebūnie dėstoma taip, kad pirmiausia būtų pateiktos biblinės temos; auklėtiniams tebūnie nušviečiama, kaip Rytų ir Vakarų Bažnyčios Tėvai prisidėjo prie konkrečių Apreiškimo tiesų ištikimo perteikimo ir plėtojimo. Taip pat nušviestina tolesnė dogmų istorija, nepamirštant jų ryšio su bendrąja Bažnyčios istorija³⁵. Pagaliau, idant kaip galima geriau nušviestus išganymo slėpinius, šv. Tomo vadovaujami auklėtiniai protu tesimoko į jas gilintis ir įžvelgti jų sąryšį³⁶. Tebūnie taip pat mokoma visada atpažinti tuos slėpinius bei jų veikimą liturginėse apeigose³⁷ ir visame Bažnyčios gyvenime. Auklėtiniai teišmoksta vadovautis Apreiškimo šviesa, ieškodami žmogiškųjų problemų sprendimo, taikyti amžinąsias Apreiškimo tiesas kintančiai žmogiškųjų dalykų būklei ir tinkamų būdu perteikti jas savo meto žmonėms³⁸.

Taip pat ir kitos teologijos šakos tebūnie atnaujinamos gyvesniu susiejimu su Kristaus slėpiniu ir išganymo istorija. Ypač rūpestingai tebūnie tobulinama moralinė teologija, kurios mokslinis išdėstymas, daugiau gaivinamas Šventuoju Raštu, teiškelia krikščioniškojo tikinčiųjų pašaukimo didybę ir iš meilės kylančią pareigą nešti vaisių pasaulio gyvenimui. Dėstant kanonų teisę ir Bažnyčios istoriją, panašiai tebūnie žvelgiama į Bažnyčios slėpinį, laikantis šio Šventojo Sinodo Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią. Dėstant šventąją liturgiją, kuri laikytina pirmuoju ir būtinu tikrai krikščioniškos dvasios šaltiniu, tebūnie vadovaujamasi Dogminės konstitucijos apie liturgiją str. 15 ir 16³⁹.

Deramai atsižvelgiant į įvairių kraštų sąlygas, auklėtiniai tebūnie geriau supažindinami su nuo Romos Apaštalų Sosto atsiskyrusiomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmiss, idant, vadovaudamiesi šio Šventojo Sinodo nuostatais, jie galėtų darbuotis visų krikščionių vienybės atkūrimo labui⁴⁰.

Seminaristai taip pat tebūnie supažindinami ir su kitomis religijomis, labiau paplitusiomis paskiruose kraštuose, kad geriau išmanytų, ką gera ir teisinga, Dievo leidimu, jos turi, ir galėtų atmesti klaidas bei perteikti visišką tiesos šviesą jos neturintiems.

17. Kadangi mokymo dėstymas turi tarnauti ne vien paprastam žinių perteikimui, bet ir tikram bei vidiniam seminaristų ugdymui, tebūnie peržiūrėti pedagogikos metodai, naudojami paskaitose, pokalbiuose ir pratybose, siekiant paskatinti studijuoti pačius auklėtinius – tiek pavieniui, tiek mažomis grupelėmis. Uoliai tebūnie rūpinamasi viso ugdymo vieningumu ir tvirtumu, vengiant perkrauti auklėtinius dalykais bei paskaitomis ir praleidžiant klausimus, kurie nebeturi beveik jokios reikšmės arba paliktini aukštosioms akademinėms studijoms.

18. Vyskupai pasirūpins gero būdo, dorus ir gabius jaunuolius pasiųsti į specialius institutus, fakultetus bei universitetus, kad bažnytinių ir kitų naudingų mokslų srityse būtų parengta aukštesnio mokslinio lygio kunigų, įstengiančių patenkinti įvairius apaštalavimo reikalavimus. Tačiau nieku būdu tenebūnie apleidžiamas dvasinis ir pastoracinis šių studentų ugdymas, ypač jei jie dar nėra gavę kunigystės šventimų.