DEKRETAS DĖL PASAULIEČIŲ APAŠTALAVIMO APOSTOLICAM ACTUOSITATEM

1965 lapkričio 18

PRATARMĖ

1. Apaštališkąjį veiklumą norintis pagyvinti Dievo tautoje¹ Šventasis Sinodas susirūpinęs kreipiasi į krikščionis pasauliečius, kuriems būdingas ir reikalingas pareigas Bažnyčios misijoje jis jau yra minėjęs kitose vietose². Bažnyčia niekada neturi stokoti pasauliečių apaštalavimo, kylančio iš paties jų krikščioniškojo pašaukimo. Jau Šventasis Raštas aiškiai parodo, kokia savaiminga ir vaisinga buvo šios rūšies veikla ankstyvojoje Bažnyčioje (plg. Apd 11, 19–21; 18, 26; Rom 16, 1–16; Fil 4, 3).

Mūsų laikais reikalingas ne mažesnis pasauliečių uolumas, tai yra šiandienėmis sąlygomis reikia žymiai veiksmingesnio ir platesnio jų apaštalavimo. Nuolat didėjantis žmonių skaičius, mokslo ir technikos pažanga, didesni žmonių poreikiai ne tik nepaprastai išplėtė daugiausia vien pasauliečiams atvirą apaštalavimo sritį, bet ir iškėlė naujų problemų, reikalaujančių visokeriopo pasauliečių rūpinimosi ir pastangų. Jų apaštalavimas tampa juo svarbesnis, ypač padidėjus, kaip ir turėjo būti, daugelio žmogiškojo gyvenimo sričių savarankiškumui, kai kada lydimam tam tikro nutolimo nuo dorovės bei religijos, kuris labai grėsmingas krikščioniškajam gyvenimui. Be to, daugelyje šalių, kuriose kunigų labai maža arba, kaip kartais atsitinka, iš jų atimama pareigoms vykdyti būtina laisvė, be pasauliečių veiklos Bažnyčia kažin ar galėtų egzistuoti ir veikti.

Tokią įvairiapusę ir neatidėliotiną būtinybę savo veikimu akivaizdžiai paliudija Šventoji Dvasia, šiandien vis labiau diegdama pasauliečiams jų atsakomybės suvokimą ir visur skatindama tarnauti Kristui ir Bažnyčiai³.

Šiuo Dekretu Susirinkimas siekia nušviesti pasauliečių apaštalavimo prigimtį, galimybes bei įvairovę, paskelbti pagrindinius jo principus ir pateikti pastoracinių nurodymų, kaip sėkmingiau jį vykdyti. Viso to tebūnie laikomasi peržiūrint pasauliečių apaštalavimą nusakančias bažnytinės teisės nuostatas.