PIRMAS SKYRIUS. PASAULIEČIŲ PAŠAUKIMAS APAŠTALAVIMUI

Pasauliečiai ir Bažnyčios misija

2. Bažnyčia gimė tam, kad, skleisdama visoje žemėje Kristaus karalystę Dievo Tėvo garbei, visus žmones padarytų išganomojo atpirkimo dalyviais⁴ ir kad per juos visas pasaulis iš tikrųjų būtų kreipiamas į Kristų. Kiekviena mistinio Kūno veikla šiuo tikslu vadinasi apaštalavimas, ir jį Bažnyčia įvairiais būdais vykdo per visus savo narius; pats krikščioniškasis pašaukimas yra ir pašaukimas apaštalavimui. Kaip gyvo kūno organizme joks narys nėra visiškai pasyvus, bet, dalyvaudamas kūno gyvenime, kartu dalyvauja ir jo veikime, taip ir Kristaus kūne, Bažnyčioje, visa, „savaip veikiant kiekvienai daliai, auga“ (Ef 4, 16). Šio kūno dalių tarpusavio ryšys taip suderintas ir stipriai sujungtas (plg. Ef 4, 16), kad narys, savaip neprisidedantis prie kūno augimo, laikytinas nepadedančiu nei Bažnyčiai, nei sau.

Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje⁵. Konkrečiai jie apaštalauja, savo veikla siekdami evangelizuoti bei šventinti žmones ir Evangelijos dvasia persunkti bei sutvarkyti laikinąją tikrovę, tad jų veikla šioje srityje aiškiai liudija Kristų ir tarnauja žmonių išganymui. Kadangi pasauliečių luomui būdinga gyventi pasaulyje ir rūpintis pasaulio reikalais, Dievas pašaukia juos, užsidegusius krikščioniškąja dvasia ir veikiančius tarsi raugas, apaštalauti pasaulyje.

Pasauliečių apaštalavimo pagrindai

3. Pareigą ir teisę apaštalauti pasauliečiai įgyja iš paties ryšio su Kristumi kaip Galva. Per Krikštą įjungti į Kristaus mistinį Kūną, per Sutvirtinimą gavę Šventosios Dvasios galybės, jie paties Viešpaties skiriami apaštalauti. Jie pašventinami būti karališkąja kunigija ir šventąja tauta (plg. 1 Pt 2, 4–10), idant kiekvienu savo darbu aukotų dvasines atnašas ir visoje žemėje liudytų Kristų. O kitais sakramentais, ypač švč. Eucharistija, jiems perteikiama ir juose brandinama artimo meilė kaip viso apaštalavimo siela⁶.

Apaštalaujama tikėjimu, viltimi ir meile, kurias Šventoji Dvasia išlieja visų Bažnyčios narių širdyse. Taip meilės įsakymu, kuris yra didžiausias Viešpaties įsakymas, visi krikščionys raginami rūpintis Dievo garbe per jo karalystės atėjimą ir amžinuoju visų žmonių gyvenimu, idant jie pažintų vieną tikrąjį Dievą ir jo siųstąjį Jėzų Kristų (plg. Jn 17, 3).

Taigi visiems krikščionims uždedama kilni našta – darbuotis, kad visi žmonės visoje žemėje išgirstų ir priimtų dieviškąją išganymo naujieną.

Šiam apaštalavimui Šventoji Dvasia, kuri pašventina Dievo tautą per kunigų tarnybą ir sakramentus, tikintiesiems duoda dar ir ypatingų dovanų (plg. 1 Kor 12, 7), „dalydama kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11), kad, patarnaudami vieni kitiems pagal kiekvieno gautąją malonę, ir patys būtų kaip geri daugeriopos Dievo malonės dalytojai (plg. 1 Pt 4, 10) visam kūnui auginti meilėje (plg. Ef 4, 16). Iš šių charizmų, net paprastųjų, gavimo kiekvienam tikinčiajam kyla teisė ir pareiga panaudoti jas žmonių gerovei bei Bažnyčios statybai ir Bažnyčioje, ir pasaulyje, naudojantis laisve, teikiama Šventosios Dvasios, kuri „pučia, kur nori“ (Jn 3, 8), ir bendraujant su broliais Kristuje, ypač su savo ganytojais, kurių pareiga spręsti apie tų dovanų tikrąją prigimtį ir tvarkingą panaudojimą, tačiau ne tam, kad užgesintų Dvasią, o tam, kad visa ištirtų ir, kas gera, palaikytų (plg. 1 Tes 5, 12. 19. 21) ⁷.

Pasauliečių apaštalavimo dvasia

4. Kadangi siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo šaltinis ir pradžia, aišku, jog pasauliečių apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybinės vienybės su Kristumi, nes Viešpats sako: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Toks glaudžios vienybės su Kristumi gyvenimas Bažnyčioje palaikomas visiems tikintiesiems bendromis dvasinėmis priemonėmis, ypač veikliu dalyvavimu šventojoje liturgijoje⁸. Pasauliečiai tas priemones turi taip panaudoti, kad, deramai atlikdami pasaulietines savo pareigas įprastinėmis gyvenimo aplinkybėmis, ne atskirtų nuo savo gyvenimo vienybę su Kristumi, bet sutvirtėtų joje, dirbdami savo darbą pagal Dievo valią. Reikia, kad jie noriai ir džiugia siela eitų šiuo šventumo keliu, stengdamiesi sumanumu bei kantrybe nugalėti sunkumus⁹. Nei šeimos rūpesčiai, nei kiti pasaulietiniai reikalai neturi būti atsieti nuo dvasinio gyvenimo, nes apaštalas sako: „Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, per jį dėkodami Dievui ir Tėvui“ (Kol 3, 17).

Toks gyvenimas reikalauja nuolatinių tikėjimo, vilties ir meilės pratybų.

Vien tikėjimo šviesa ir įsigilinimas į Dievo žodį įgalina visuomet ir visur pažinti Dievą, kuriame mes „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), kiekviename įvykyje ieškoti jo valios, įžvelgti Kristų visuose žmonėse, ar jie būtų artimi, ar svetimi, teisingai spręsti apie laikinųjų dalykų reikšmę ir vertę tiek jų pačių, tiek žmogaus tikslo atžvilgiu.

Kas turi šį tikėjimą, gyvena Dievo vaikų apreiškimo viltimi, atmindami Viešpaties kryžių ir prisikėlimą.

Šio gyvenimo kelionėje pasislėpę Dieve su Kristumi ir laisvi nuo turtų vergovės, siekdami gėrybių, kurios išlieka amžinai, jie didžiadvasiškai atiduoda visas savo jėgas Dievo karalystei plėsti ir krikščioniškąja dvasia puoselėti bei tvarkyti laikinąją tikrovę. Tarp šio gyvenimo pavojų ir nepalankumo jie randa stiprybę viltyje, įsitikinę, kad „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18).

Iš Dievo kylančios meilės raginami, jie daro gera visiems, o labiausiai – tikėjimo šeimos nariams (plg. Gal 6, 10); „atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2, 1), jie traukia žmones prie Kristaus. O Dievo meilė, „išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5), įgalina pasauliečius savo gyvenimu tikrai išreikšti Palaiminimų dvasią. Sekdami beturčiu Jėzumi, jie nei nusimena dėl laikinųjų gėrybių stokos, nei didžiuojasi jų gausumu; sekdami nuolankiuoju Kristumi, jie ne vaikosi tuščios garbės (plg. Gal 5, 26), bet stengiasi labiau patikti Dievui negu žmonėms, visuomet pasirengę dėl Kristaus visa palikti (plg. Lk 14, 26) ir būti persekiojami dėl teisybės (plg. Mt 5, 10), atmindami Viešpaties žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Tarpusavyje puoselėdami krikščioniškąją draugystę, jie padeda vieni kitiems, kur tik reikia.

Savitą pobūdį pasauliečių dvasiniam gyvenimui privalo suteikti santuoka ir šeima, celibatas arba našlystė, liga, profesinė ir visuomeninė veikla. Tad tenesiliauja jie nuolatos ugdę šias sąlygas atitinkančias įgimtas savybes bei talentus ir tesinaudoja Šventosios Dvasios jiems suteiktomis dovanomis.

Be to, pasauliečiai, sekdami savo pašaukimu įstoję į kurią nors Bažnyčios patvirtintą draugiją ar institutą, taip pat ištikimai tesistengia laikytis šiems būdingos dvasinio gyvenimo krypties.

Drauge tegul jie didžiai vertina profesinę patirtį, šeimos nario ir piliečio sąmoningumą bei tokias visuomeninio gyvenimo dorybes, kaip sąžiningumas, teisingumo dvasia, nuoširdumas, mandagumas, dvasios tvirtumas, be kurių neįmanomas nė tikras krikščioniškas gyvenimas.

Tobulas tokio dvasinio ir apaštališko gyvenimo pavyzdys yra Švenčiausioji Mergelė Marija, Apaštalų Karalienė, kuri, žemėje gyvendama tokį pat, kaip visų, gyvenimą, kupiną šeimos rūpesčių ir darbų, visuomet buvo glaudžioje vienybėje su savo Sūnumi ir visiškai savitu būdu talkininkavo Išganytojo darbui; dabar, paimta į dangų, „ savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę“¹⁰. Visi pamaldžiai ją tegerbia ir jos motiniškai globai tepaveda savo gyvenimą bei apaštalavimą.