ANTRAS SKYRIUS. SIEKTINI TIKSLAI

Įžanga

5. Nors Kristaus atpirkimo darbas savaime skirtas žmonėms išganyti, jis apima ir visos laikinosios tikrovės atnaujinimą. Todėl Bažnyčios uždavinys yra ne tik skelbti žmonėms Kristų ir jo malonę, bet ir Evangelijos dvasia perskverbti bei sutvarkyti laikinąją tikrovę. Tad, vykdydami šį Bažnyčios uždavinį, pasauliečiai apaštalauja tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje, tiek dvasinėje, tiek laikinojoje tikrovėje. Šios tikrovės plotmės, nors ir atskirtos, taip susijusios vieningame Dievo plane, kad pats Dievas siekia visą pasaulį naujai atkurti Kristuje, iš pradžių – šioje žemėje, galutinai – paskutinę dieną. Abiejose plotmėse pasaulietis, būdamas kartu tikintysis ir pilietis, turi nuolat vadovautis viena krikščioniška sąžine.

Evangelizavimas ir šventinimas

6. Bažnyčios misija nukreipta į žmonių išganymą, pasiektiną tikėjimu į Kristų ir jo malone. Todėl Bažnyčios ir visų jos narių apaštalavimu pirmiausia siekiama žodžiais ir darbais atskleisti pasauliui Kristaus skelbtąją tiesą ir pasidalyti jo malone. Tai daroma pirmiausia per ypatingu būdu dvasininkams pavestą Žodžio ir sakramentų tarnybą, kurioje ir pasauliečiams tenka atlikti didžios svarbos pareigas, idant jie taptų „tiesos bendradarbiais“ (3 Jn 8). Šioje srityje pasauliečių apaštalavimas ir pastoracinė tarnyba ypač papildo vienas kitą.

Pasauliečiai turi daugybę progų apaštalauti evangelizuodami ir šventindami. Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą; juk Viešpats sako: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).

Tačiau šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų netikintiesiems, idant atvestų juos į tikėjimą, ir tikintiesiems, idant pamokytų, sutvirtintų ir paskatintų juos būti uolesnius, nes „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14), ir visų širdyse turi aidėti apaštalo žodžiai: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16) ¹¹.

Mūsų laikais, kai kyla naujų klausimų ir siaučia pragaištingos klaidos, grasinančios sugriauti religijos, dorovės ir pačios visuomenės pamatus, šis Šventasis Sinodas iš širdies ragina pasauliečius pagal savo įgimtus gabumus bei išsilavinimą, vadovaujantis Bažnyčios dvasia, dar uoliau vykdyti savo pareigas – aiškinti, ginti ir deramai taikyti šio meto problemų sprendimui krikščioniškuosius principus.

Laikinosios tikrovės atnaujinimas

7. Pagal Dievo tikrąjį pasaulio planą žmonės turi sutartinai atnaujinti laikinąją tikrovę ir nepaliaujamai ją tobulinti.

Visa, kas priklauso laikinajai tikrovei, tai yra gyvenimo ir šeimos vertybės, kultūra, ekonomika, verslai ir amatai, valstybinės bendruomenės institucijos, tarptautiniai santykiai ir kiti šios rūšies dalykai, jų vystymasis ir pažanga, ne tik yra priemonės galutiniam žmogaus tikslui siekti, bet ir turi savitą, Dievo jiems suteiktą vertę tiek jų pačių savaime, tiek kaip visos laikinosios tikrovės dalių: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad tai buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Prigimtinis jų gerumas įgauna tam tikro ypatingo kilnumo iš jų ryšio su žmogaus asmeniu, kuriam tarnauti jie sukurti. Pagaliau visa, kas gamtiška ir antgamtiška, Dievas panoro sujungti į viena Jėzuje Kristuje, „kad visame kame turėtų pirmenybę“ (Kol 1, 18). Tačiau ši paskirtis ne tik nepanaikina laikinosios tikrovės savarankiškumo, savitų jos tikslų, dėsnių, priemonių ir svarbos žmonių gerovei, o veikiau juos atbaigia bei sukilnina ir drauge padaro tinkamus visapusiškam žmogaus pašaukimui žemėje.

Naudojimasis laikinaisiais dalykais istorijos būvyje tapo labai ydingas, nes dėl gimtosios nuodėmės žmonės labai klaidingai žvelgdavo į tikrąjį Dievą, į žmogaus prigimtį ir į moralinio įstatymo principus; todėl pagedo papročiai bei žmonių institucijos, neretai trypiamas ir pats žmogaus asmuo. Ir mūsų dienomis nemaža žmonių, pernelyg pasitikėdami gamtos mokslų ir technikos pažanga, linksta tarsi į laikinųjų dalykų stabmeldystę, tapę veikiau jų vergais negu viešpačiais.

Visai Bažnyčiai privalu stengtis, kad žmonės pajėgtų visą laikinąją tikrovę teisingai tvarkyti ir per Kristų kreipti į Dievą. Ganytojai privalo aiškiai nušviesti kūrinijos paskirties ir naudojimosi pasauliu principus, teikti moralinę ir dvasinę pagalbą, kad laikinoji tikrovė būtų atnaujinta Kristuje.

Pasauliečiams reikia imtis šio laikinosios tikrovės atnaujinimo kaip savo uždavinio ir, vadovaujantis Evangelijos šviesa bei Bažnyčios mintimi, krikščioniškosios meilės vedamiems tiesiogiai darbuotis bei ryžtingai veikti, dalytis su kitais piliečiais savo patirtimi bei atsakomybe, visada ir visur ieškoti Dievo karalystės teisybės. Laikinoji tikrovė atnaujintina taip, kad, visiškai išlaikant savitus jos dėsnius, ji būtų suderinta su galutiniais krikščioniškojo gyvenimo principais ir pritaikyta įvairioms vietos, laiko bei tautų sąlygoms. Tarp šios rūšies apaštalavimo darbų svarbią vietą užima krikščionių visuomeninė veikla; Šventasis Sinodas pageidauja, kad ji apimtų visą laikinąją sritį, įskaitant ir kultūrą¹².

Karitatyvinė veikla

8. Nors visoks apaštališkas veikimas privalo kilti ir semtis jėgų iš artimo meilės, kai kurie darbai savo prigimtimi tinka būti gyva pačios artimo meilės išraiška. Viešpats Kristus panoro, kad jie būtų jo mesijinės misijos ženklai (plg. Mt 11, 4–5).

Didžiausias įstatymo įsakymas yra mylėti Dievą visa širdimi, o savo artimą – kaip save patį (plg. Mt 22, 37–40). Šį artimo meilės įsakymą Kristus padarė savo įsakymu ir suteikė jam naują reikšmę, save kaip meilės objektą panoręs sutapatinti su broliais: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Priimdamas žmogaus prigimtį, tam tikru antgamtiniu ryšiu jis sujungė visą žmonių giminę su savimi į vieną šeimą ir padarė meilę būdinga savo mokinių žyme, sakydamas: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).

Kaip savo pradžioje jungdama „agapę“ su Eucharistine vakariene šventoji Bažnyčia parodė, kad ją, susibūrusią apie Kristų, vienija meilės ryšys, taip ir visais laikais ji atpažįstama iš to meilės ženklo ir, džiaugdamasi kitų užmojais, artimo meilės darbus laiko savo neatimama pareiga ir teise. Todėl ji ypač brangina gailestingumą beturčiams bei ligoniams ir vadinamąją karitatyvinę bei tarpusavio paramos veiklą įvairiopam žmonių vargui palengvinti¹³.

Dabarties laikais ištobulėjus komunikavimo priemonėms, tartum dingus nuotoliui tarp žmonių ir viso pasaulio gyventojams virtus lyg vienos šeimos nariais, ši veikla ir darbai tapo daug svarbesni ir platesni. Šiandien karitatyvinė veikla gali ir turi apimti visus žmones ir visus jų poreikius. Kur tik esama stokojančių valgio ir gėrimo, drabužio, pastogės, vaistų, darbo, mokslo ir galimybių tikrai žmoniškai gyventi, kankinamų vargo arba silpnos sveikatos, kenčiančių tremtį arba įkalinimą, ten krikščioniškoji meilė turi jų ieškoti ir juos surasti, rūpestingai juos guosti ir suteikta pagalba lengvinti jų dalią. Tai daryti pirmiausia įpareigoti geresnėmis sąlygomis gyvenantys pavieniai asmenys bei tautos¹⁴.

Kad ši artimo meilės veikla būtų nepriekaištinga ir tokia atrodytų, artimas tebūnie priimamas kaip atvaizdas Dievo, pagal kurį jis sukurtas, ir kaip Viešpats Kristus, kuriam iš tikrųjų aukojama tai, kas duodama stokojančiam; šelpiamojo asmens laisvė ir orumas tebūnie gerbiami su didžiausiu jautrumu; tikslo kilnumo tenesuteršia joks pasipelnymo arba užvaldymo siekis¹⁵. Pirmiausia tebūnie padaroma visa, ko reikalauja teisingumas, kad nebūtų duodama kaip meilės dovana tai, kas priklauso pagal teisingumą; tebūnie šalinamos negerovių priežastys, ne vien pasekmės; parama tebūnie tvarkoma taip, kad jos gavėjai pamažu atsipalaiduotų nuo kitų priklausomybės ir taptų pajėgūs patys apsirūpinti.

Tad pasauliečiai didžiai tevertina ir pagal išgales teremia gailestingumo darbus bei viešus arba privačius ir net tarptautinius socialinės pagalbos užmojus, kuriais sėkmingai padedama vargstantiems asmenims ir tautoms, bendradarbiaujant šiuo tikslu su visais geros valios žmonėmis¹⁶.