TREČIAS SKYRIUS. ĮVAIRIOS APAŠTALAVIMO SRITYS

Įžanga

9. Pasauliečiai įvairiopai apaštalauja tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje. Abiejose plotmėse jų laukia įvairios apaštališkosios veiklos sritys, iš kurių svarbesnes čia norima paminėti; tai bažnytinės bendruomenės, šeima, jaunimas, socialinė aplinka, valstybiniai ir tarptautiniai reikalai. Kadangi mūsų dienomis vis aktyviau visame visuomenės gyvenime reiškiasi moterys, labai svarbu, kad jos plačiau dalyvautų įvairiose Bažnyčios apaštalavimo srityse.

Bažnytinės bendruomenės

10. Kaip Kristaus – kunigo, pranašo ir karaliaus – pareigų dalininkai, pasauliečiai veikliai dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir veikloje. Bažnytinėse bendruomenėse jų veikla tokia reikalinga, kad be jos net ganytojų apaštalavimas dažniausiai negali pasiekti savo galutinio tikslo. Tikrai apaštališkos dvasios pasauliečiai, kaip ir tie vyrai bei moterys, kurie padėjo Pauliui skelbti Evangeliją (plg. Apd 18, 18. 26; Rom 16, 3), papildo tai, ko jų broliams trūksta, ir gaivina tiek ganytojų, tiek kitų tikinčiųjų dvasią (plg. 1 Kor 16, 17–18). Stiprindamiesi veikliu dalyvavimu savo bendruomenės liturginiame gyvenime, jie uoliai įsitraukia į apaštališkus jos darbus; jie atveda į Bažnyčią atokiau esančius žmones; jie stropiai bendradarbiauja perduodami Dievo žodį, ypač aiškindami katekizmą; savo patirtimi jie prisideda prie sėkmingesnės pastoracijos, taip pat prie geresnio Bažnyčios turto tvarkymo.

Parapija teikia ryškų bendruomeninio apaštalavimo pavyzdį, kad ir kokios būtų žmonių skirtybės, visa suimdama į viena ir jungdama į Bažnyčios visumą¹⁷. Pasauliečiai teįpranta veikti parapijoje, palaikydami glaudų ryšį su savo kunigais¹⁸; teiškelia jie bažnytinėje bendruomenėje savo ir pasaulio problemas bei žmonių išganymo klausimus, kad šie būtų svarstomi ir sprendžiami bendromis pastangomis; pagal išgales teprisideda prie kiekvieno savo bažnytinės šeimos apaštalavimo ir misionieriavimo užmojo.

Jie nuolatos tesijaučia priklausą vyskupijai, kurios ląstelė yra parapija, ir visada tebūnie pasirengę, savo ganytojo kviečiami, prisidėti ir prie vyskupijos užmojų. Negana to, kad galėtų atsiliepti į miestų ir kaimų regionų poreikius¹⁹, teneapriboja savo veiklos parapijos arba vyskupijos sienomis, bet teišplečia ją į tarpparapinę, tarpdiecezinę, tautinę ir tarptautinę sritį, juo labiau kad nuolat dažnėjantis gyventojų kilnojimasis, auganti tarpusavio priklausomybė ir komunikavimo lengvumas šiandien jau nebeleidžia jokiai visuomenės daliai likti užsisklendusiai nuo kitų. Taip jie tesirūpina po visą pasaulį pasklidusios Dievo tautos reikalais. Pirmiausia telaiko sava misijų veiklą, remdami ją medžiagiškai arba tiesiog asmeniniu darbu. Grąžinti Dievui dalį iš jo gautųjų gėrybių yra garbinga krikščionių pareiga.

Šeima

11. Kadangi santuokinę sąjungą visatos Kūrėjas padarė žmonių bendruomenės pradžia bei pamatu ir savo malone pripažino ją net didžiu slėpiniu, žvelgiant į Kristų ir Bažnyčią (plg. Ef 5, 32), sutuoktinių ir šeimos apaštalavimas ypač svarbus tiek Bažnyčiai, tiek pasaulietinei visuomenei.

Sutuoktiniai krikščionys yra malonės bendradarbiai ir tikėjimo liudytojai vienas kitam, savo vaikams bei kitiems šeimos nariams. Savo vaikams jie yra pirmieji tikėjimo skelbėjai ir auklėtojai; žodžiu bei pavyzdžiu jie rengia juos krikščioniškam ir apaštališkam gyvenimui, išmintingai padėdami pasirinkti pašaukimą, ir ypač rūpestingai puoselėja juose pastebėtą dvasinį pašaukimą.

Tai visada buvo sutuoktinių pareiga, o šiandien svarbiausias jų apaštalavimo uždavinys yra savo gyvenimu parodyti ir įrodyti santuokos ryšio neišardomumą ir šventumą, energingai pabrėžti gimdytojų bei globėjų teisę ir pareigą krikščioniškai auklėti vaikus, ginti šeimos orumą ir teisėtą jos savarankiškumą. Tad jie ir kiti tikintys krikščionys teveikia išvien su geros valios žmonėmis, kad tos neliečiamos teisės būtų apsaugotos pasaulietinėje įstatymų leidyboje; valdant visuomenę, tebūnie atsižvelgiama į šeimos poreikius, susijusius su būstu, vaikų auklėjimu, darbo sąlygomis, socialine globa ir mokesčiais; tvarkant migraciją, tebūnie saugomas šeimos bendras gyvenimas²⁰.

Šeimai pats Dievas skyrė būti pirmąja ir gyvybine visuomenės ląstele. Šią misiją ji atliks, jei savo narių meile vienas kitam ir bendra malda Dievui parodys esanti bažnytinė namų šventovė, jei visa šeima jungsis į Bažnyčios liturgines apeigas, jei pagaliau šeima bus svetinga, teisingumu bei kitais gerais darbais tarnaus visiems pagalbos reikalingiems broliams. Iš įvairių šeimos apaštalavimo darbų galima suminėti šiuos: įvaikinti pamestus vaikus, palankiai priimti ateivius, prisidėti prie mokyklų tvarkymo, paremti jaunuolius patarimu ir lėšomis, padėti sužadėtiniams geriau pasirengti santuokiniam gyvenimui, prisidėti prie katekizavimo, pagelbėti sutuoktiniams ir šeimoms, patiriančioms medžiaginių ar moralinių sunkumų, parūpinti seneliams ne tik tai, kas būtina gyvenimui, bet ir atitinkamų ekonominės pažangos vaisių.

Visuomet ir visur, bet ypač ten, kur sėjama pirmoji Evangelijos sėkla arba Bažnyčia neseniai įsikūrusi ar patekusi į grėsmingą padėtį, krikščionių šeimos, visu savo gyvenimu susijusios su Evangelija ir rodydamos krikščioniškosios santuokos pavyzdį, teikia pasauliui vertingiausią Kristaus liudijimą²¹.

Norint lengviau pasiekti apaštalavimo tikslus, šeimoms gali būti naudinga telktis į kokius nors sambūrius²².

Jaunimas

12. Jaunuoliai nepaprastai įtakingi šiandienei visuomenei²³. Jų gyvenimo aplinkybės, mąstysena ir patys santykiai su šeima yra labai pasikeitę. Dažnai per greitai keičiasi jų socialinės ir ekonominės sąlygos. Visuomeninė ir net politinė jų reikšmė vis didėja, tuo tarpu jie patys atrodo nepakankamai subrendę tinkamai imtis naujų pareigų.

Padidėjęs vaidmuo visuomenėje reikalauja iš jų ir atitinkamo apaštališko veiklumo, o ir pati jų prigimtis tam juos nuteikia. Bręstant sąmoningai asmenybei, verčiami užsidegimo gyventi ir reikštis, jie imasi atsakomybės ir trokšta įdėti savo dalį į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Jeigu tas veržlumas bus kupinas Kristaus dvasios ir įkvepiamas klusnumo bei meilės Bažnyčios ganytojams, iš jo galima tikėtis gausiausių vaisių. Jie turi būti pirmieji tiesioginiai jaunimo apaštalai, asmeniškai apaštalauti tarp savo bendraamžių, atsižvelgdami į socialinę aplinką, kurioje gyvena²⁴.

Suaugusieji tesirūpina užmegzti su jaunuoliais draugišką dialogą, kuris leistų abiems pusėms, nugalėjus amžiaus skirtumą, vieniems kitus pažinti ir tarpusavyje pasidalyti turimais vidaus turtais. Suaugusieji teskatina jaunuolius apaštalauti pirmiausia savo pavyzdžiu ir, pasitaikius progai, išmintingu patarimu bei veiksminga parama. Jaunuoliai tegul puoselėja pagarbą suaugusiems ir pasitikėjimą jais; nors iš prigimties ir linkę į naujoves, jie deramai tevertina girtinas tradicijas.

Vaikai irgi gali savaip apaštalauti. Pagal savo išgales jie yra tikri gyvi Kristaus liudytojai savo draugams.

Socialinė aplinka

13. Apaštalavimas socialinėje aplinkoje, tai yra pastangos suteikti krikščionišką dvasią bendruomenės, kurioje gyvenama, mąstysenai, papročiams, įstatymams ir santvarkai, tikrai yra pasauliečių uždavinys bei pareiga, nes niekas kitas to nepajėgia deramai atlikti. Čia pasauliečiai gali apaštalauti kaip lygūs tarp lygių. Čia jie gyvenimo liudijimą papildo žodiniu liudijimu²⁵. Čia, darbo, profesijos, studijų, gyvenamosios vietos, laisvalaikio bendravimo srityse, jie gali geriau padėti savo broliams.

Šią Bažnyčios misiją pasaulyje pasauliečiai pirmiausia vykdo tikėjimą atspindinčiu savo gyvenimu, dėl kurio jie tampa pasaulio šviesa; kilniu kiekvieno darbo atlikimu, kuriuo visus patraukia į tiesą bei gėrį, galų gale ir į Kristų bei Bažnyčią; broliška meile, per kurią, dalydamiesi su savo broliais tomis pačiomis gyvenimo sąlygomis, darbais, skausmais bei siekimais, nejučiomis parengia jų širdis išganomosios malonės veikimui; visišku savo vaidmens visuomenės kūrime suvokimu, su krikščionišku didžiadvasiškumu darydami tai, ko iš jų reikalauja šeima, visuomenė ir profesija. Taip jų elgsena palengva perskverbia gyvenimo ir darbo aplinką.

Šis apaštalavimas turi apimti visus, kuriuos tik galima pasiekti, ir nepraleisti jokio dvasinio ar medžiaginio gėrio, kurį tik galima jiems suteikti. Tačiau tikri apaštalai, nesitenkindami vien šitokia veikla, stengiasi dar ir žodžiu skelbti artimui Kristų. Juk daugelis žmonių tik per kaimynus pasauliečius gali išgirsti Evangeliją ir patirti apie Kristų.

Valstybinė ir tarptautinė plotmė

14. Neaprėpiama apaštalavimo sritis plyti valstybiniuose ir tarptautiniuose reikaluose, kur pasauliečiai yra geriausi krikščioniškosios išminties skleidėjai. Mylėdami tautą ir ištikimai atlikdami pilietines pareigas, katalikai tesijaučia įpareigoti siekti tikro bendrojo gėrio ir savo svaria nuomone tepaveikia, kad pasaulietinė valdžia būtų teisingai vykdoma, o įstatymai atitiktų moralės dėsnius ir neprieštarautų bendrajam gėriui. Katalikai, patyrę visuomenės reikaluose ir deramai susipažinę su tikėjimu bei krikščioniškuoju mokymu, teneatsisako eiti viešųjų pareigų, nes, gerai jas atlikdami, jie gali padėti bendrajam gėriui ir tiesti kelią Evangelijai.

Katalikai tesistengia bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis, siekdami skleisti visa, kas teisinga, teisu, šventa, mylėtina (plg. Fil 4, 8). Teužmezga su jais išmintingą ir žmogišką dialogą ir tesvarsto, kaip visuomenės bei valstybės institucijos turėtų būti pagerintos pagal Evangelijos dvasią.

Tarp mūsų laikams būdingų dalykų ypač pabrėžtinas dažnėjantis ir nenugalimas visų tautų solidarumo jausmas, kurį rūpestingai ugdyti ir paversti nuoširdžia bei tikra broliška meile yra pasauliečių apaštalavimo pareiga. Be to, pasauliečiai privalo suvokti tarptautinę padėtį ir joje iškylančias bei sprendžiamas teorines bei praktines problemas, ypač besivystančių tautų problemas²⁶.

Visi, kurie darbuojasi svetimose šalyse arba teikia joms pagalbą, teatmena, kad santykiai tarp tautų turi būti tikrai broliški mainai, kur kiekviena pusė kartu ir duoda, ir gauna. O keliaujantieji tarptautinių reikalų, darbo ar poilsio tikslais tenepamiršta, kad jie visur yra ir keliaujantieji Kristaus šaukliai, ir kaip tokie tegul elgiasi teisingai.