KETVIRTAS SKYRIUS. ĮVAIRŪS APAŠTALAVIMO BŪDAI

Įžanga

15. Pasauliečiai gali apaštalauti arba individualiai, arba susibūrę į įvairias bendruomenes bei draugijas.

Individualaus apaštalavimo svarba ir įvairovė

16. Individualus apaštalavimas, gausiai besiliejantis iš tikrai krikščioniško gyvenimo (plg. Jn 4, 14), yra visokio pasauliečių apaštalavimo, net grupinio, pradžia ir sąlyga, ir niekas negali jo atstoti.

Šios rūšies apaštalavimui, visada ir visur vaisingam, o kai kuriomis aplinkybėmis vieninteliam tinkamam ir galimam, pašaukti ir įpareigoti be išimties visi pasauliečiai, net tie, kurie neturi progos ar galimybės veikti draugijose.

Įvairios yra apaštalavimo formos, kuriomis pasauliečiai stato Bažnyčią ir šventina pasaulį bei gaivina jį Kristuje.

Ypatinga individualaus apaštalavimo forma ir mūsų laikais tinkamiausias ženklas, rodantis tikinčiuosiuose gyvenantį Kristų, yra pats pasauliečių gyvenimas, įkvėptas tikėjimo, vilties ir meilės. O žodiniu apaštalavimu, kai kuriomis aplinkybėmis visiškai būtinu, pasauliečiai skelbia Kristų ir aiškina jo mokymą, kiekvienas pagal savo padėtį ir patirtį skleidžia jį ir ištikimai išpažįsta.

Be to, kaip šio pasaulio piliečiai bendradarbiaudami laikinosios tikrovės kūrime ir tobulinime, pasauliečiai, vadovaudamiesi tikėjimo šviesa, privalo ieškoti aukštesnių motyvų šeimos, profesiniam, kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui ir, pasitaikius progai, tuos motyvus nurodyti ir kitiems, žinodami, kad šitaip jie tampa Dievo – Kūrėjo, Atpirkėjo ir Šventintojo – bendradarbiais bei teikia jam garbę.

Pagaliau tegaivina pasauliečiai savo gyvenimą meile ir, kiek įmanoma, teišreiškia ją darbais.

Teprisimena visi, jog galima pasiekti visus žmones ir prisidėti prie viso pasaulio išganymo viešu kultu ir malda, atgaila ir laisvu gyvenimo darbų bei sunkumų prisiėmimu, tampant panašiems į kenčiantį Kristų (plg. 2 Kor 4, 10; Kol 1, 24).

Individualaus apaštalavimo ypatingieji atvejai

17. Individualus apaštalavimas ypač svarbus tose šalyse, kur labai varžoma Bažnyčios laisvė. Tokiomis sunkiausiomis sąlygomis pasauliečiai, pagal išgales atlikdami kunigų darbą, rizikuodami savo laisve, o kartais ir gyvybe, moko savo aplinkos žmones krikščioniškojo tikėjimo, kreipia į religinį gyvenimą ir katalikišką mąstyseną, skatina dažnai priimti sakramentus ir ugdo maldingumą, ypač eucharistinį²⁷. Šventasis Sinodas iš visos širdies dėkoja Dievui už tai, kad mūsų laikais ten, kur siaučia persekiojimai, jis nesiliauja siuntęs didvyriškos narsos kupinų pasauliečių, ir apgaubia juos savo tėviška meile bei dėkingumu.

Ypatinga individualaus apaštalavimo dirva yra ten, kur katalikų nedaug ir jie išsklaidyti. Čia pasauliečiams, kurie dėl minėtų ar kitų ypatingų priežasčių, kylančių ir iš jų profesijos, apaštalauja tik individualiai, naudinga rinktis pasikalbėti nedideliuose rateliuose be jokios griežtesnės institucinės ar organizacinės formos, idant kitiems tai būtų nuolatinis Bažnyčios bendruomenės ženklas, tikras meilės liudijimas. Taip draugaudami ir dalydamiesi patirtimi, vieni kitus dvasiškai paremdami, jie būna sutvirtinami, kad įstengtų nugalėti gyvenimo bei pernelyg atskiros veiklos nepatogumus ir nešti gausesnių apaštalavimo vaisių.

Jungtinio apaštalavimo svarba

18. Krikščionys pašaukti individualiai apaštalauti įvairiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, tačiau jie teatmena, kad žmogus savo esme yra visuomeniškas ir kad Dievas panoro tuos, kurie tiki Kristų, sujungti į vieną Dievo tautą (plg. 1 Pt 2, 5–10) ir į vieną kūną (plg. 1 Kor 12, 12). Taigi jungtinis apaštalavimas gerai atitinka ir žmogiškas, ir krikščioniškas tikinčiųjų reikmes bei drauge ženklina Bažnyčios bendrystę ir vienybę Kristuje, kuris yra pasakęs: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Todėl tikintieji krikščionys teapaštalauja, susibūrę draugėn²⁸. Tebūnie jie apaštalai savo šeimoje, parapijoje ir vyskupijoje, kurios pačios išreiškia bendruomeninį apaštalavimo pobūdį, taip pat laisvuose rateliuose, į kuriuos nutaria susiburti.

Jungtinis apaštalavimas svarbus ir dėl to, kad tiek bažnytinėse bendruomenėse, tiek kitur apaštalauti dažnai reikia veikiant bendrai. Bendram apaštalavimui įsikūrusios sąjungos remia savo narius ir rengia juos apaštalauti, tvarko ir derina jų apaštališką darbą taip, kad galima tikėtis daug gausesnių vaisių negu kiekvienam darbuojantis individualiai.

Dabarties sąlygomis tiesiog būtina pasauliečių aplinkoje stiprinti jungtinį ir organizuotą apaštalavimą, nes tik glaudžiai sutelktomis pajėgomis galima pasiekti visus galutinius šiandienio apaštalavimo tikslus ir sėkmingai ginti jo vertybes²⁹. Čia ypač svarbu, kad apaštalavimas paveiktų vyraujančius nusiteikimus ir visuomenines sąlygas tų, kuriems jis skiriamas, antraip šie dažnai nepajėgs atsispirti viešosios nuomonės arba visuomenės institucijų spaudimui.

Jungtinio apaštalavimo būdų įvairovė

19. Yra daug įvairių apaštalavimo sąjungų³⁰; jos užsibrėžusios tai bendrą apaštališkąjį Bažnyčios tikslą, tai ypač evangelizuoti ir šventinti, tai krikščioniškai įdvasinti laikinąją tikrovę, tai liudyti Kristų gailestingumo ir artimo meilės darbais.

Iš šių sąjungų pirmiausia įsidėmėtinos tos, kurios padeda savo nariams ugdyti bei iškelti glaudesnę jų gyvenimo praktikos ir tikėjimo vienovę. Sąjungos nėra savitikslės, bet privalo tarnauti Bažnyčios misijai pasaulyje; jų apaštališkasis pajėgumas priklauso nuo sutapimo su Bažnyčios tikslais ir nuo pavienių narių bei visos draugijos krikščioniško liudijimo ir evangelinės dvasios.

Atsižvelgiant į šiandienės visuomenės institucijų pažangą ir spartesnį vystymąsi, Bažnyčios misijos visuotinė paskirtis reikalauja, kad katalikų apaštališkieji užmojai vis tobulesnėmis jungtinėmis formomis reikštųsi tarptautinėje plotmėje. Tarptautinės katalikų organizacijos geriau pasieks savo tikslą, jei į jas susibūrusios grupės bei jų nariai bus glaudžiau susivieniję.

Palaikydami reikiamus santykius su bažnytine vadovybe³¹, pasauliečiai turi teisę steigti sąjungas³², jas tvarkyti ir joms priklausyti. Tačiau reikia vengti jėgų išsklaidymo, kaip atsitinka, kai be pakankamos priežasties steigiamos naujos draugijos bei griebiamasi naujų darbų arba laikomasi naudos nebeteikiančių draugijų bei atgyvenusių metodų; taip pat ne visuomet naudinga vienoje šalyje naudojamas formas be atodairos perkėlinėti į kitas³³.

Katalikų veikimas

20. Jau nemažai dešimtmečių daugelio kraštų pasauliečiai, vis labiau atsidėdami apaštalavimui įvairiomis formomis, buriasi į sąjungas, kurios, palaikydamos glaudžius ryšius su hierarchija, pasiekė ir tebesiekia tikrai apaštališkų tikslų. Iš šių ir panašių senesnių institucijų ypač paminėtinos tos, kurios, nors ir veikdamos kitokiais metodais, atnešė Kristaus karalystei gausiausių vaisių ir kurias popiežiai bei daugelis vyskupų pagrįstai yra gyrę ir rėmę bei pavadinę Katalikų veikimo vardu ir labai dažnai apibūdinę kaip pasauliečių bendradarbiavimą su hierarchijos apaštalavimu³⁴.

Ši forma, vadinama Katalikų veikimo ar kuriuo kitu vardu ir mūsų laikais vertingai apaštalaujanti, turi tokias būdingas savybes:

a) Tiesioginis šių organizacijų tikslas yra apaštališkasis Bažnyčios tikslas, t. y. evangelizuoti žmones, šventinti juos ir krikščioniškai ugdyti jų sąmonę, kad Evangelijos dvasia jie galėtų persunkti įvairias bendruomenės bei įvairiopą aplinką.

b) Savaip bendradarbiaudami su hierarchija, pasauliečiai naudojasi savo patirtimi ir imasi atsakomybės tvarkyti tas organizacijas, tirti sąlygas, kuriomis turi vykti Bažnyčios pastoracija, ir nustatyti bei vykdyti veiklos programą.

c) Pasauliečiai veikia bendrai kaip organinis kūnas, kad šitaip tinkamiau būtų išreiškiamas Bažnyčios bendruomeniškumas ir sėkmingiau apaštalaujama.

d) Tiek savanoriškai pasisiūlę, tiek pakviesti veikti ir tiesiogiai bendradarbiauti su hierarchijos apaštalavimu pasauliečiai veikia prižiūrimi pačios hierarchijos, kuri gali patvirtinti šį bendradarbiavimą įsakmiu įgaliojimu.

Organizacijos, hierarchijos nuomone, turinčios visas šias savybes, laikytinos Katalikų veikimu, net jei dėl vietos ar krašto poreikių veiktų ir vadintųsi įvairiai.

Tas institucijas, kurios daugelyje šalių tikrai atitinka Bažnyčios apaštalavimo poreikius, Šventasis Susirinkimas primygtinai rekomenduoja ir jose veikiančius kunigus bei pasauliečius ragina vis tobuliau įgyvendinti minėtąsias savybes ir visuomet broliškai bendradarbiauti Bažnyčioje su visomis kitomis apaštalavimo formomis.

Draugijų vertė

21. Reikia teisingai vertinti visas apaštalavimo sąjungas, o tas, kurias hierarchija, paisydama laiko ir vietos reikalavimų, pagiria bei rekomenduoja ar yra nutarusi steigti kaip reikalingesnes, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai turi labiausiai branginti ir pagal išgales remti. Iš jų labiausiai šiandien minėtinos tarptautinės katalikų sąjungos bei organizacijos.

Pasauliečiai, ypatingai atsidėję Bažnyčios tarnybai

22. Ypatingos pagarbos ir pripažinimo Bažnyčioje nusipelno nesusituokę ar susituokę pasauliečiai, visam laikui arba laikinai aukojantys save ir savo profesinius sugebėjimus institucijoms bei jų darbams. Ji labai džiaugiasi, kad vis daugėja pasauliečių, kurie tarnauja apaštalavimo draugijose bei veikloje savo krašte ar tarptautinėje plotmėje, ypač katalikų misijų ir naujai įsteigtų Bažnyčių bendruomenėse.

Tokius pasauliečius Bažnyčios ganytojai tepriima su palankumu ir dėkingumu, tesirūpina, kad jų gyvenimo sąlygos kuo labiau atitiktų teisingumo, lygybės ir meilės reikalavimus, ypač kad jie galėtų garbingai išlaikyti save ir savo šeimas ir gautų deramą mokslą, dvasinę paramą ir paskatinimą.