PENKTAS SKYRIUS. TVARKOS PALAIKYMAS

Įžanga

23. Pasauliečių apaštalavimas, vykdomas tiek individualiai, tiek tikinčiųjų krikščionių sąjungose, turi būti deramai įtrauktas į visos Bažnyčios apaštalavimą; iš tikrųjų ryšys su tais, kuriuos Šventoji Dvasia paskyrė valdyti Dievo Bažnyčią (plg. Apd 20, 28), yra esminis krikščioniškojo apaštalavimo elementas. Ne mažiau svarbu derinti įvairius apaštalavimo užmojus, kuriuos privalo atitinkamai tvarkyti hierarhija.

Skatinant vienybės dvasią, kad visame Bažnyčios apaštalavime spindėtų broliška meilė, kad būtų pasiektas bendras tikslas ir išvengta kenksmingo lenktyniavimo, visos apaštalavimo formos turi viena kitą branginti ir, išlaikydamos savo pobūdį, tinkamai viena prie kitos derintis³⁵.

Tai ypač svarbu, kai tam tikra Bažnyčios veikla reikalauja vienuolijų ir vyskupijų dvasininkų bei vienuolių ir pasauliečių sutarimo ir apaštališko bendradarbiavimo.

Santykiai su hierarchija

24. Hierarchijos uždavinys yra skatinti pasauliečių apaštalavimą, nustatyti jo principus bei teikti jam dvasinę pagalbą, kreipti jo veiklą į Bažnyčios bendrąjį gėrį ir prižiūrėti, kad būtų laikomasi mokymo ir tvarkos.

Pasauliečių apaštalavimo santykiai su hierarchija gali būti įvairūs, priklausomai nuo apaštalavimo formų ir objektų.

Bažnyčioje nemaža apaštališkų užmojų, kylančių iš laisvo pasauliečių pasirinkimo ir sumaniai jų tvarkomų. Tokios rūšies užmojais Bažnyčios misija kai kuriomis aplinkybėmis gali būti geriau vykdoma; todėl neretai hierarchija juos giria ir rekomenduoja³⁶. Tačiau joks užmojis negali vadintis katalikišku, neturėdamas teisėtos bažnytinės vadovybės pritarimo.

Kai kurias pasauliečių apaštalavimo formas hierarchija vienaip ar kitaip pripažįsta pabrėžtinai.

Be to, kai Bažnyčios bendrasis gėris to reikalauja, bažnytinė vadovybė gali pasirinkti kai kurias apaštalavimo sąjungas bei užmojus, tiesiogiai siekiančius dvasinio tikslo, ir juos specialiai remti, prisiimdama už juos ypatingą atsakomybę. Šitaip hierarchija, pagal aplinkybes įvairiai tvarkydama apaštalavimą, kurią nors jo formą glaudžiau susieja su savo pačios apaštališkuoju uždaviniu, nekeisdama nei vienam, nei kitam būdingos prigimties bei skirtumų ir neatimdama pasauliečiams būtinos galimybės veikti savo valia. Toks hierarchijos aktas įvairiuose bažnytinuose dokumentuose vadinamas įgaliojimu.

Pagaliau hierarchija pasauliečiams paveda kai kuriuos artimiau su ganytojų pareigomis susijusius darbus, pvz., krikščioniškojo mokymo dėstymą, tam tikrus liturginius veiksmus bei pastoracijos uždavinius. Ši misija įpareigoja pasauliečius, atliekant jiems patikėtas pareigas, tiksliai laikytis bažnytinės vadovybės nurodymų.

Laikinosios tikrovės darbų ir institucijų atžvilgiu Bažnyčios hierarchijos uždavinys yra dėstyti ir autentiškai aiškinti moralės principus, kurių reikia laikytis žemiškuose dalykuose; ji taip pat turi teisę, visa deramai apsvarsčiusi ir pasitarusi su žinovais, spręsti, ar tie darbai bei institucijos dera su moralės principais ir kas čia reikalinga antgamtinės tikrovės gėriui išlaikyti bei ugdyti.

Dvasininkų pagalba pasauliečių apaštalavimui

25. Vyskupai, klebonai ir kiti vyskupijų bei vienuolijų kunigai tegul laiko omenyje, kad teisę ir pareigą apaštalauti turi visi tikintieji, ar jie būtų dvasininkai, ar pasauliečiai, ir kad Bažnyčios ugdyme ir pasauliečiai turi savo dalį³⁷. Todėl tegul jie broliškai veikia kartu su pasauliečiais Bažnyčioje bei Bažnyčiai ir stropiai rūpinasi pasauliečių apaštalavimu³⁸.

Tebūnie rūpestingai parenkami sugebantys ir tinkamai parengti kunigai padėti specialioms pasauliečių apaštalavimo formoms³⁹. Tie, kuriuos hierarchija paskyrė šioms pareigoms, teatstovauja jai savo pastoracinėje veikloje. Tepalaiko jie deramus pasauliečių ryšius su ja, visuomet ištikimai vadovaudamiesi Bažnyčios dvasia ir mokymu; teatsideda jiems pavestų katalikų sąjungų dvasinio gyvenimo ir apaštališko jausmo ugdymui; savo išmintingu patarimu tepadeda jų apaštalavimo veiklai ir teparemia jų užmojus. Palaikydami nuolatinį dialogą su pasauliečiais, stropiai tenagrinėja, kokiomis formomis galima vaisingiau apaštalauti; teskleidžia vienybės dvasią pačioje sąjungoje ir jos santykiuose su kitomis draugijomis.

Pagaliau vienuoliai, tiek broliai, tiek seserys, tebrangina pasauliečių apaštališkus darbus; pagal savo institutų dvasią ir nuostatus teatsideda jų ugdymui⁴⁰; tesistengia palaikyti, remti ir papildyti kunigų veikimą.

Bendradarbiavimo priemonės

26. Vyskupijose, jei tik įmanoma, tebūnie sudarytos tarybos, kurios padėtų Bažnyčios apaštališkai veiklai arba evangelizavimo ir šventinimo, arba karitatyvinės, visuomeninės ir kitokios veiklos srityse, deramai bendradarbiaujant dvasininkams ir vienuoliams su pasauliečiais. Šios tarybos gali padėti tarpusavyje derinti įvairias pasauliečių sąjungas bei užmojus, išlaikant kiekvienos pobūdį ir savarankiškumą⁴¹.

Jei įmanoma, tebūnie sudaromos tokios tarybos, apimančios vieną ar daugiau parapijų ir vyskupijų, visą kraštą ar kelias valstybes⁴².

Be to, tebūnie įsteigtas specialus sekretoriatas prie Šventojo Sosto pasauliečių apaštalavimui padėti ir ugdyti, kaip centras, tinkamomis priemonėmis informuojantis apie įvairius pasauliečių apaštališkus užmojus, nagrinėjantis šioje srityje iškylančias šių dienų problemas ir savo patarimais padedantis hierarchijai ir pasauliečiams apaštališkuose darbuose. Šiame sekretoriate su pasauliečiais bendradarbiaujant ir kunigams bei vienuoliams, turėtų būti atstovaujami įvairūs viso pasaulio pasauliečių apaštalavimo sąjūdžiai ir užmojai.

Bendradarbiavimas su kitais krikščionimis ir nekrikščionimis

27. Bendras Evangelijos paveldas ir iš jo kylanti bendro krikščioniškojo liudijimo pareiga skatina ir dažnai net verčia katalikus, pavienius asmenis ir bažnytines bendruomenes bendradarbiauti su kitais krikščionimis tiek veikiant, tiek vienijantis tautinėje ir tarptautinėje plotmėje⁴³.

Bendros žmogiškosios vertybės neretai reikalauja, kad apaštališkų tikslų siekiantys krikščionys panašiai bendradarbiautų su tais, kurie nesivadina krikščionimis, bet pripažįsta šias vertybes.

Tokiu dinamišku ir protingu bendradarbiavimu⁴⁴, labai svarbiu žemiškajai veiklai, pasauliečiai liudija pasaulio Išganytojo Kristaus ir žmonių šeimos vienybę.