ŠEŠTAS SKYRIUS. APAŠTALAVIMO UGDYMAS

Ugdymo būtinybė

28. Apaštalavimas bus tikrai sėkmingas tik visapusiško ir įvairaus ugdymo dėka; to reikalauja ne vien paties pasauliečio nuolatinė dvasios bei mokymo pažanga, bet ir įvairios dalykų, asmenų bei pareigų aplinkybės, prie kurių jis turi prisiderinti veikdamas. Apaštalavimo ugdymas turi remtis pagrindais, kuriuos šis Šventasis Susirinkimas yra išdėstęs ir paskelbęs kitur⁴⁵. Be visiems krikščionims bendro ugdymo, dėl asmenų ir aplinkybių įvairovės nemaža apaštalavimo formų dar reikalauja specifinio ir ypatingo ugdymo.

Ugdymo principai

29. Kadangi pasauliečiai savaip dalyvauja Bažnyčios misijoje, jų apaštališkasis ugdymas įgyja ypatingą žymę dėl pačios pasaulietinės jų prigimties ir dvasinio gyvenimo pobūdžio.

Apaštalavimo ugdymas apima visapusišką žmogaus ugdymą, pritaikytą kiekvieno gabumams ir sąlygoms. Juk gerai nusimanantis apie šių laikų pasaulį pasaulietis turi būti tinkamas savo visuomenės ir kultūros narys.

Bet pirmiausia pasaulietis tesimoko vykdyti Kristaus ir Bažnyčios misiją, gyvendamas pagal tikėjimą į dieviškąjį kūrimo ir atpirkimo slėpinį bei vedamas Šventosios Dvasios, kuri gaivina Dievo tautą ir lenkia visus pamilti Dievą Tėvą ir pasaulį bei žmones Jame. Toks ugdymas laikytinas kiekvieno vaisingo apaštalavimo pagrindu ir sąlyga.

Be dvasinio ugdymo, reikalingas ir tvirtas mokymo, ypač teologijos, etikos, filosofijos išmanymas, atitinkantis amžių, sąlygas ir gabumus. Taip pat nedera pamiršti, kokia svarbi yra bendroji kultūra drauge su praktiniu bei techniniu pasirengimu.

Norint, kad vyrautų geri žmonių santykiai, reikia puoselėti tikrąsias žmogiškas vertybes, ypač gebėjimą broliškai sugyventi ir bendradarbiauti, taip pat megzti dialogą.

Kadangi apaštalavimo ugdymas negali apsiriboti vien teoriniu mokymu, nuo pat ugdymo pradžios pasaulietis tolydžio ir protingai tesimoko visa matyti, spręsti ir daryti tikėjimo šviesoje, savo veikimu kartu su kitais ugdyti bei tobulinti ir save ir šitaip įsitraukti į veiklią Bažnyčios tarnybą⁴⁶. Šiam ugdymui, kurį reikia nuolat tobulinti, nes žmogaus asmuo vis labiau bręsta ir iškyla naujų klausimų, reikalingas kaskart gilesnis pažinimas bei darni veikla. Norint įvykdyti visus tokio rengimo keliamus reikalavimus, reikia visuomet turėti prieš akis asmens vienybę ir pilnatvę, kad išliktų ir gerėtų jo darna bei pusiausvyra.

Šitaip pasaulietis giliai ir rūpestingai įsiskverbia į pačią laikinosios santvarkos tikrovę, sėkmingai imasi tvarkyti jos reikalus ir drauge kaip gyvas Bažnyčios narys bei liudytojas įtraukia ją ir jos veiklą į patį laikinųjų dalykų sūkurį⁴⁷.

Ugdytojai

30. Apaštalavimo ugdymas turi prasidėti nuo pat vaikų auklėjimo pradžios. Bet ypatingai tebūnie įtraukiami į apaštalavimą ir uždegami šia dvasia paaugliai ir jaunuoliai. Šį ugdymą reikia tobulinti visą gyvenimą, kaip reikalauja naujai prisiimamos pareigos. Tad aišku, jog tuos, kurie rūpinasi krikščioniškuoju auklėjimu, saisto ir pareiga rengti apaštalavimui.

Šeimoje tėvams dera nuo pat vaikystės vaikus nuteikti taip, kad jie suvoktų, jog Dievas myli visus žmones, ir tolydžio, ypač savo pavyzdžiu, mokyti juos rūpintis tiek medžiaginiais, tiek dvasiniais artimo reikalais. Tad visa šeima ir jos bendras gyvenimas tebūnie tarsi pirmoji apaštalavimo mokykla.

Be to, vaikus reikia ugdyti taip, kad, peržengę šeimos ribas, jie atvertų sielas tiek bažnytinei, tiek laikinajai bendruomenei. Tebūnie jie taip įtraukiami į vietinę parapijos bendruomenę, kad pasijustų esą gyvi ir veiklūs Dievo tautos nariai, o kunigai katechezėje ir žodžio tarnyboje, dvasiškai vadovaudami ir atlikdami kitokias pastoracijų pareigas, tegul turi prieš akis apaštalavimo ugdymą.

Taip pat ir mokyklos, kolegijos bei kitos katalikų auklėjimo įstaigos turi puoselėti jaunuolių katalikišką dvasią ir apaštališką veiklumą. Kur tokio rengimo stinga dėl to, kad jaunuoliai tų mokyklų nelanko, ar dėl kitos priežasties, juo labiau tuo tesirūpina tėvai, sielų ganytojai ir apaštališkos sąjungos. O mokytojai ir auklėtojai, kurių pats pašaukimas ir pareigos yra iškili pasauliečių apaštalavimo forma, tebūnie gerai susipažinę su būtinu mokymu ir pedagogikos teorija, kad galėtų sėkmingai mokyti.

Pasauliečių rateliai ir sąjungos, užsibrėžusios apaštalauti arba kitus antgamtinius tikslus, privalo pagal savo siekimus ir išgales stropiai ir ištvermingai prisidėti prie apaštalavimo ugdymo⁴⁸. Per jas dažnai veda įprastinis apaštalavimo ugdymo kelias, nes ten vyksta ugdymas mokymo, dvasios ir praktikos požiūriu. Jų nariai mažuose rateliuose su kolegomis ir draugais aptaria savo apaštališko veiklumo metodus ir vaisius, svarsto, kaip derinti savo kasdienį elgesį su Evangelija.

Šitaip ugdant, būtina atsižvelgti į pasauliečių apaštalavimą apskritai, kurį reikia vykdyti ne vien anų sąjungų rateliuose, bet visokiomis aplinkybėmis visu gyvenimu, ypač profesiniu ir socialiniu. Uoliai rengtis apaštalauti iš tikrųjų privalo kiekvienas, juo labiau – brandaus amžiaus sulaukęs. Mat su amžiumi labiau atsiveria siela, ir kiekvienas įstengia geriau įžvelgti Dievo jam dovanotus talentus bei sėkmingiau panaudoti brolių gerovei Šventosios Dvasios suteiktas charizmas.

Ugdymo pritaikymas įvairioms apaštalavimo formoms

31. Įvairios apaštalavimo formos reikalauja atitinkamo ugdymo.

a) Apaštalauti evangelizuojant ir šventinant žmones pasauliečiai ugdomi, mokant juos megzti dialogą su kitais, tikinčiaisiais ir netikinčiaisiais, kad Kristaus žinia būtų atskleista visiems⁴⁹.

Mūsų laikais visur, net tarp katalikų, sklindant visokiam materializmui, pasauliečiai tegul ne tik rūpestingiau susipažįsta su katalikiškuoju mokymu, ypač ginčijamais klausimais, bet ir kiekvienam materializmui priešpriešina evangelinio gyvenimo liudijimą.

b) Krikščioniškam laikinosios tikrovės atnaujinimui pasauliečiai tebūnie mokomi pažinti tikrąją žemiškųjų gėrybių prasmę ir vertę, tiek paisant jų pačių, tiek siejant jas su visais žmogiškojo asmens tikslais; tegul jie tinkamai viskuo pasinaudoja ir organizuoja institucijas, visada paisydami bendrojo gėrio pagal Bažnyčios moralinio ir socialinio mokymo principus. Ypač socialinio mokymo principus bei jų išvadas pasauliečai taip teįsisąmonina, kad galėtų savo ruožtu prisidėti prie to mokymo pažangos ir deramo taikymo konkrečiais atvejais⁵⁰.

c) Kadangi artimo meilės ir gailestingumo darbai yra puikiausias krikščioniškojo gyvenimo liudijimas, ugdant žmones apaštalauti reikia skatinti ir tai praktikuoti, kad tikintys krikščionys nuo pat vaikystės įprastų atjausti brolius ir didžiadvasiškai padėti stokojantiems⁵¹.

Ugdymo priemonės

32. Apaštalavimui atsidėjusiems pasauliečiams jau yra daug priemonių, pvz., sesijų, kongresų, rekolekcijų, dvasinių pratybų, sąskrydžių, konferencijų, knygų ir komentarų, Šventajam Raštui geriau suprasti ir katalikybės mokymui suvokti, dvasiniam gyvenimui ugdyti, taip pat pasaulio sąlygoms pažinti bei tinkamiems metodams rasti ir tobulinti⁵².

Šios ugdymo priemonės priklauso nuo įvairių apaštalavimo formų ir veikimo aplinkos.

Šiuo tikslu taip pat įsteigta centrų arba aukštesniųjų institutų, kurie jau yra atnešę puikiausių vaisių.

Šventasis Susirinkimas džiaugiasi šiais vaisingais užmojais, kurie daug kur jau skleidžiasi, ir linki, kad ir kitur, kur reikia, jie būtų skatinami.

Taip pat tebūnie steigiami dokumentacijos, ir ne tik teologijos, bet ir antropologijos, psichologijos, sociologijos, metodologijos studijų centrai, kad visi pasauliečiai, vyrai ir moterys, jaunuoliai ir suaugusieji, galėtų kuo geriau išskleisti savo gabumus visose apaštalavimo srityse.