DEKRETAS DĖL
BAŽNYČIOS MISIJINĖS VEIKLOS AD GENTES
1965 gruodžio
7
PRATARMĖ
1. Tautoms dieviškai
pasiųsta būti „visuotiniu išganymo sakramentu“1,
Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo reikalavimo ir
paklusdama savo Steigėjo priesakui (plg. Mk 16, 15), stengiasi skelbti
Evangeliją visiems žmonėms. Patys apaštalai, ant kurių
Bažnyčia buvo pastatyta, sekdami Kristaus pėdomis, „skelbė
tiesos žodį ir pagimdė Bažnyčias“2. Jų
įpėdinių uždavinys yra šį darbą
pratęsti per amžius, „kad Dievo žodis skintųsi kelią
ir būtų gerbiamas“ (2 Tes 3, 1) ir kad visame pasaulyje
būtų skelbiama ir kuriama Dievo karalystė.
Bažnyčia,
žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–14),
šaukiama juo uoliau siekti visos kūrinijos išganymo ir
atnaujinimo naujai susidariusiomis dabarties meto žmonijos sąlygomis,
kad visa būtų atnaujinta Kristuje, o jame visi žmonės
sudarytų vieną šeimą ir vieną Dievo tautą.
Todėl Šventasis
Sinodas, dėkodamas Dievui už žymius darbus, nuveiktus
didžiadvasiškomis visos Bažnyčios pastangomis, nori
nubrėžti misijų veiklos principus ir sutelkti visų
tikinčiųjų jėgas, kad Dievo tauta, eidama siauru
kryžiaus keliu, visur skleistų amžius žvilgsniu
aprėpiančio Viešpaties Kristaus karalystę (plg. Sir 36, 19) ir
rengtų jam ateinančiam kelią.
|