PIRMAS SKYRIUS. MOKYMO PRINCIPAI

Tėvo planas

2. Keliaujanti Bažnyčia savo prigimtimi yra misijonieriška, nes pagal Dievo Tėvo planą kilo iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos³.

Šis planas kyla iš „šaltiniu trykštančios meilės“ – mylinčio Dievo Tėvo, nes jis yra pradas be pradžios, iš kurio gimsta Sūnus ir per Sūnų kyla Šventoji Dvasia. Būdamas be galo gailestingas ir geras, laisvai mus sukurdamas ir net maloningai pašaukdamas dalytis su juo gyvenimu bei garbe, jis dosniai išliejo ir nesiliauja skleidęs savo dieviškąjį gerumą, kad, visa sukūręs, galų gale savo garbei ir mūsų laimei būtų „viskas visame“ (1 Kor 15, 28). Tačiau Dievas norėjo pašaukti žmones dalytis jo gyvenimu ne vien pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, bet sutelkęs į tautą, kuri suburtų draugėn išsklaidytuosius jo vaikus (plg. Jn 11, 52).

Sūnaus misija

3. Šis visuotinis žmonių giminės išganymo planas vykdomas ne tik tarsi slapčia žmonių dvasiose, ne tik įvairiopomis, kad ir religinėmis, jų pastangomis ieškoti Dievo, ar neapčiuops jo apgraibomis arba ar neatras, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų (plg. Apd 17, 27): šios pastangos turi būti apšviestos ir nukreiptos teisinga linkme, nors kartais rūpestingojo Dievo maloningo sumanymo dėka gali vesti į tikrąjį Dievą arba rengti kelią Evangelijai⁴. Todėl, norėdamas nustatyti taiką ir bendrystę su žmonėmis, nusidėjėliais, ir suburti juos į brolišką bendruomenę, Dievas nutarė nauju ir galutiniu būdu įeiti į žmonijos istoriją, siųsdamas mūsų kūnan įsikūnijusį savo Sūnų, kad per jį išvaduotų žmones iš tamsybių bei šėtono galios (plg. Kol 1, 13; Apd 10, 38) ir jame sutaikintų pasaulį su savimi (plg. 2 Kor 5, 19). Tą savo Sūnų, per kurį sukūrė ir amžius⁵, jis paskyrė visako paveldėtoju, idant jame visa būtų atnaujinta (plg. Ef 1, 10).

Mat Kristus Jėzus buvo pasiųstas į pasaulį kaip tikras Dievo ir žmonių tarpininkas. Kadangi jis yra Dievas, jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9); o savo žmogiškąja prigimtimi jis yra naujasis Adomas, atnaujintosios žmonijos galva, „pilnas malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Tad Dievo Sūnus žengė tikro Įsikūnijimo keliu, kad padarytų žmones dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptumėme turtingi per jo neturtą (plg. 2 Kor 8, 9). Žmogaus Sūnus atėjo ne tam, kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų kitiems ir paaukotų savo gyvybę kaip išpirką už daugelį, tai yra už visus (plg. Mk 10, 45). Bažnyčios Tėvai nuolat skelbia, jog nieko nėra pagydyta, kas Kristaus nebuvo prisiimta⁶. O Kristus prisiėmė visą mūsų, nelaimingų ir vargdienių žmonių, prigimtį tačiau be nuodėmės (plg. Žyd 4, 15; 9, 28). Kristus, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), apie save sakė: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams, pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų“ (Lk 4, 18). Arba vėl: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10).

O ką Viešpats kartą paskelbė arba padarė žmonijos išganymui, tai reikia skelbti ir skleisti iki pat žemės pakraščių (plg. Apd 1, 8), pradedant nuo Jeruzalės (plg. Lk 24, 27), kad tai, kas kartą buvo atlikta visų išganymui, laiko būvyje pasiektų rezultatų.

Šventosios Dvasios misija

4. Tam įvykdyti Kristus nuo Tėvo atsiuntė Šventąją Dvasią, kad ji tęstų jo išganomąjį darbą, veikdama žmonių širdyse, ir vestų Bažnyčią plėtotės keliu. Be abejo, Šventoji Dvasia jau veikė pasaulyje ir prieš Kristaus pašlovinimą⁷. Tačiau Sekminių dieną ji nužengė į mokinius, kad liktų su jais per amžius (plg. Jn 14, 16); tą dieną Bažnyčia buvo viešai apreikšta žmonėms ir Evangelija pradėta skleisti įvairioms tautoms. Tą dieną taip pat buvo parodyta, kaip tautas tikėjimo katalikiškumu sujungs draugėn Naujojo Testamento Bažnyčia, kuri kalba visomis kalbomis, kurią meilė įgalina suprasti visas kalbas ir kuri su meile visas kalbas apglėbia bėi šitaip įveikia Babelio susiskaldymą⁸. Mat nuo Sekminių prasidėjo „apaštalų darbai“, panašiai kaip Šventajai Dvasiai nužengus ant Mergelės Marijos joje buvo pradėtas Kristus, ir tai pačiai Dvasiai nusileidus į besimeldžiantį Kristų, jis buvo pastūmėtas pradėti savo tarnybos darbą⁹. Pats Viešpats Jėzus dar prieš laisvai atiduodamas savo gyvybę už pasaulį taip sutvarkė apaštališkąją tarnybą ir pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kad visur ir visada apaštalai jungtųsi su Šventąja Dvasia, vesdami prie atbaigos išganymo darbą¹⁰. Šventoji Dvasia visą Bažnyčią jungia bendrystėje ir tarnyboje, apdovanojančioje „įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis“¹¹, gaivindama bažnytines institucijas tarsi jų siela¹² ir įkvėpdama tikinčiųjų širdysna tą pačią misijų dvasią, kurios buvo veikiamas pats Kristus. Kartais ji net regimai rengia kelią apaštališkai veiklai¹³, lygiai kaip be paliovos įvairiausiais būdais ją lydi ir jai vadovauja¹⁴.

Kristaus pasiųstoji Bažnyčia

5. Viešpats Jėzus jau iš pat pradžių „pasišaukė, kuriuos pats norėjo ... Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ 9Mk 3, 13–14; plg. Mt 10, 1–42). Taip apaštalai buvo pirmieji naujojo Izraelio daigai ir drauge šventosios hierarchijos pradžia. O paskui, mirtimi ir prisikėlimu įvykdęs savyje mūsų atpirkimo ir visatos atnaujinimo slėpinius, gavęs visą valdžią danguje ir žemėje (plg. Mt 28, 18), prieš paimamas į dangų (plg. Apd 1, 11), Viešpats įsteigė savo Bažnyčią kaip išganymo sakramentą ir pasiuntė apaštalus į visą pasaulį, kaip ir pats buvo Tėvo siųstas (plg. Jn 20, 21), įsakydamas jiems: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). „Eikite į visą pasaulį ir, skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15 t.). Todėl skelbti Kristaus tikėjimą bei išganymą Bažnyčia įpareigota tiek aiškaus įsakymo, kurį iš apaštalų paveldėjo kunigų padedamas vyskupų luomas, veikiąs išvien su Petro įpėdiniu, Bažnyčios vyriausiuoju ganytoju, tiek gyvenimo, kurį savo nariams įkvepia Kristus. Juk „iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Ef 4, 16). Taigi Bažnyčia įvykdo savo misiją tuomet, kai ji, paklusdama Kristaus įsakymui ir veikiama Šventosios Dvasios malonės bei meilės, visiškai aktualiai būdama visų žmonių ir visų tautų akivaizdoje, savo gyvenimo pavyzdžiu, skelbiamu žodžiu ir sakramentais bei kitomis malonės priemonėmis veda juos į Kristaus tikėjimą, laisvę ir taiką, kad šitaip jiems būtų atvertas laisvas ir saugus kelias visiškai dalyvauti Kristaus slėpinyje.

Kadangi ši misija tęsia ir istorijos būvyje išskleidžia misiją paties Kristaus, kuris buvo siųstas skelbti gerąją naujieną vargdieniams, Kristaus Dvasios skatinama Bažnyčia turi žengti tuo pačiu keliu, kuriuo žengė ir jis – neturto, klusnumo, tarnavimo ir savęs aukojimo net iki mirties, iš kurios jis prisikėlė kaip nugalėtojas, keliu. Mat šituo keliu, vilties palaikomi, ėjo visi apaštalai, savo gausiais sielvartais bei kentėjimais papildę tai, ko iš Kristaus kančios dar stinga Bažnyčiai kaip jo kūnui (plg. Kol 1, 24). Dažnai krikščionių kraujas buvo kartu ir sėkla¹⁵.

Misijinė veikla

6. Šis uždavinys, pavestas vykdyti vyskupų luomui, kuriam vadovauja Petro įpėdinis, malda ir bendradarbiavimu padedant visai Bažnyčiai, yra visur, visomis sąlygomis vienas ir tas pats, nors dėl aplinkybių įvairovės vykdomas ne tuo pačiu būdu. Tad skirtumai, pripažinti šioje Bažnyčios veikloje, kyla ne iš giliausios pačios misijos prigimties, o iš sąlygų, kuriomis ji vykdoma.

Tos sąlygos priklauso arba nuo Bažnyčios, arba ir nuo pačių tautų, bendruomenių bei žmonių, kuriems misija skirta. Mat, nors Bažnyčia ir turi išganymo priemonių visumą arba pilnatvę, ne visuomet ir ne iš karto jas visas panaudoja ar gali panaudoti, jos veikime, kuriuo ji stengiasi įgyvendinti Dievo planą, esama pradžios ir laipsnių. Kartais, net sėkimingai pradėjusi žengti pirmyn, ji būna priversta su liūdesiu trauktis atgal arba likti prie pusiau ar nepakankamai atlikto darbo. Ji tik pamažu paliečia ir perskverbia žmones, bendruomenes bei tautas ir šitaip įtraukia visus į katalikiškąją pilnatvę. Kiekvienas sąlygas bei kiekvieną tarpsnį turi atitikti jam būdingas veikimas ir atitinkamos priemonės.

Ypatingi užmojai, kuriais Bažnyčią į visą pasaulį siunčia Evangelijos šauklius skelbti gerosios naujienos ir skiepyti pačios Bažnyčios tautose arba bendruomenėse, dar netikinčiose Kristaus, paprastai vadinami „misijomis“ ir daugiausia atliekami misijine veikla tam tikrose Šventojo Sosto pripažintose teritorijose. Misijinei veiklai būdingas tikslas yra skelbti Evangeliją ir skiepyti Bažnyčią tautose arba bendruomenėse, kuriose ji dar nėra suleidusi šaknų¹⁶. Taip iš Dievo žodžio sėklos visame pasaulyje išauga pakankamai įsitvirtinusios, subrendusios bei savo pačių veiklą vykdančios vietinės dalinės Bažnyčios, kurios, turėdamos su tikinčiąja tauta suvienytą hierarchiją ir pakankamai apsirūpinusios savo pobūdžiui artimomis visapusiško krikščioniškojo gyvenimo priemonėmis, dalyvauja teikiant naudą visai Bažnyčiai. Pagrindinė tokio Bažnyčios skiepijimo priemonė yra Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimas; jai skelbti Viešpats siuntė savo mokinius į visą pasaulį, kad žmonės, atgimę per Dievo žodį (plg. 1 Pt 1, 23), krikštu būtų suburti į Bažnyčią, kuri, kaip įsikūnijusio Žodžio kūnas, minta ir gyvena Dievo žodžiu ir eucharistine duona (plg. Apd 2, 42).

Šitoje Bažnyčios misijų veikloje skirtingos būsenos kartais būna susipynusios tarpusavyje: pirma – prasidėjimo, arba įskiepijimo, būsena, paskui – naujumo, arba jaunystės, būsena. Tačiau šioms būsenoms pasibaigus, Bažnyčios misijų veikla nesiliauja, bet įkurtosios vietinės Bažnyčios gauna pareigą tą veiklą tęsti ir skelbti Evangeliją pavieniams asmenims, kurie dar nėra jos nariai.

Be to, bendruomenės, kuriose egzistuoja Bažnyčia, dėl įvairių priežasčių neretai iš pagrindų pakinta, ir šitaip gali susidaryti visiškai naujos sąlygos. Tuomet Bažnyčia privalo apsvarstyti, ar šios sąlygos iš naujo nereikalauja jos misijinės veiklos. Be to, kartais aplinkybės susiklosto taip, kad kurį laiką neįmanoma Evangeliją skelbti tiesiogiai. Tada misionieriai gali ir privalo kantriai, apdairiai ir kupini pasitikėjimo bent meile ir gerais darbais liudyti Kristų ir šitaip rengti kelią Viešpačiui bei tam tikru būdu rodyti jo paties buvimą.

Matyti, kad misijų veikla kyla iš pačių Bažnyčios prigimties gelmių, skleisdama jos išganingąjį tikėjimą, plėsdama ir tobulindama jos katalikiškąją vienybę, palaikoma jos apaštališkumo, vykdydama jos koleginės hierarchijos įsipareigojimus vykdo ir liudydama, skleisdama bei ugdydama jos šventumą. Tuo misijų veikla tarp pagonių skiriasi ir nuo tikinčiųjų pastoracinio aptarnavimo, ir nuo užmojų atkurti krikščionių vienybę. Tačiau ir viena, ir antra su misijų veikla yra kuo glaudžiausiai susiję¹⁷, nes krikščionių susiskaldymas kenkia švenčiausiam reikalui – skelbti Evangeliją visai kūrinijai¹⁸ ir daugeliui užtveria kelią į tikėjimą. Tad misijų reikalas skatina visus pakrikštytuosius jungtis į vieną kaimenę, kad būtų galima vieningai liudyti tautoms Kristų, savo Viešpatį. Jei dar nepajėgia galutinai liudyti vieno tikėjimo, juos turėtų įkvėpti bent abipusė pagarba ir meilė.

Misijinės veiklos pagrindas ir būtinybė

7. Šios misijų veiklos pagrindas yra Dievo valia; jis „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Nes vienas yra Dievas, ir vienas Dievo žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 4–5), „ir nėra niekame kitame išgelbėjimo“ (Apd 4, 12). Todėl visiems reikia atsiversti į Kristų, pažinus jį iš Bažnyčios skelbimo, ir krikštu įsijungti į jį ir į Bažnyčią, kuri yra jo kūnas. Mat pats Kristus, „pabrėžtinai iškeldamas tikėjimos ir krikšto būtinybę (plg. Mk 16, 16; Jn 3, 5), ... sykiu patvirtino Bažnyčios, į kurią žmonės per krikštą įžengia kaip pro duris, būtinybę. Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti “¹⁹. Taigi, nors žmones, be savo kaltės nepažįstančius Evangelijos, Dievas galėtų jam vienam žinomais keliais atvesti į tikėjimą, be kurio negalima jam patikti (plg. Žyd 11, 6), tai nepanaikina Bažnyčios prievolės (plg. 1 Kor 9, 16) ir drauge šventos teisės skelbti Evangeliją, todėl tiek šiandien, tiek visuomet misijų veikla nepraranda savo galios ir būtinybės.

Misijų veikla mistinis Kristaus Kūnas be paliovos telkia ir rikiuoja jėgas savo paties augimui (plg. Ef 4, 11–16). Tos veiklos imtis Bažnyčios narius ragina meilė, jungianti juos su Dievu ir skatinanti dalytis su visais žmonėmis tiek dabartinio, tiek būsimojo gyvenimo dvasinėmis gėrybėmis.

Pagaliau šia misijų veikla galutinai pašlovinamas Dievas, žmonėms sąmoningai ir visiškai priėmus jo išganomąjį veikimą, pasiekusį atbaigą Kristuje. Ta veikla vykdomas Dievo planas, kuriam Kristus klusniai ir su meile tarnavo jį siuntusio Tėvo garbei²⁰, kad visa žmonių giminė sudarytų vieną Dievo tautą, suaugtų į vieną Kristaus kūną, susijungtų į vieną šventosios Dvasios šventovę; kadangi tai veda į brolišką santarvę, atitinka ir giliausią visų žmonių troškimą. Taip sukūrusio žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą Dievo planas galų gale iš tikrųjų bus įgyvendintas, kai visi, turintys dalį žmogaus prigimtyje, Šventąja Dvasia atgimę Kristuje, viltingai žvelgdami į Dievo garbę, galės tarti: „Tėve mūsų!“ ²¹

Misijinė veikla gyvenime ir žmonijos istorijoje

8. Misijų veikla taip pat glaudžiai susijusi su pačia žmogaus prigimtimi ir jos troškimais. Apreikšdama Kristų, Bažnyčia kartu atskleidžia žmonėms tikrosios jų padėties ir galutinio pašaukimo tiesą, nes Kristus yra tos atnaujintos žmonijos, užsidegusios visų trokštama broliška meile, nuoširdumu ir taikos dvasia, pradžia ir pavyzdys. Kristus ir Bažnyčia, liudijanti jį savo skelbiama Evangelija, peržengia bet kokius rasės arba tautos ypatumus, todėl jiedu niekieno ir niekur negali būti laikomi svetimais²². Pats Kristus yra tiesa ir kelias, kuriuos gerosios naujienos skelbimas atveria visiems, visų ausims perduodamas paties Kristaus žodžius: „Atsiverkite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Kadangi, kas netiki, jau yra nuteistas (plg. Jn 3, 18), Kristaus žodžiai drauge yra teismo ir malonės, mirties ir gyvybės žodžiai. Mat tik numarindami tai, kas pasenę, galime pasiekti gyvenimo atnaujinimo; tai pirmiausia galioja asmenims, o paskui ir įvairioms šio pasaulio gėrybėms, paženklintoms drauge ir žmogaus nuodėmės, ir Dievo palaiminimo, „nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 23). Niekas pats savaime ir tik savo jėgomis neišsilaisvina iš nuodėmės ir virš savęs nepakyla; niekas visiškai neišsivaduoja iš savo silpnybės, vienatvės arba vergystės²³, bet visiems reikia Kristaus – pavyzdžio, mokytojo, išlaisvintojo, gelbėtojo, gaivintojo. Iš tikrųjų Evangelija net laikinojoje žmonijos istorijoje buvo laisvės bei pažangos raugas ir be paliovos tebeskleidžia save kaip brolybės, vienybės ir taikos raugą. Tad ne be pagrindo Kristus tikinčiųjų sveikinamas kaip „tautų lūkestis ir jų gelbėtojas“²⁴.

Misijinės veiklos eschatologinis pobūdis

9. Taigi misijų veiklos laikas trunka nuo pirmojo Viešpaties atėjimo iki antrojo, kai Bažnyčia iš visų keturių pasaulio šalių kaip pjūties derlius bus surinkta į Dievo karalystę²⁵. Iki Viešpats ateis, Evangelija turi būti skelbiama visoms tautoms (plg. Mk 13, 10).

Misijų veikla yra ne kas kita ir ne mažiau, kaip paties Dievo plano atskleidimas arba apreiškimas ir įgyvendinimas pasaulyje bei istorijoje, kurioje Dievas per misijas regimai atbaigia išganymo istoriją. Skelbiamu Dievo žodžiu ir švenčiamais sakramentais, kurių centras ir viršūnė yra švenčiausioji Eucharistija, ji pasiekia Kristaus, išganymo šaltinio, dalyvavimą ir artumą. O nuo visų tautose randamų tiesos ir malonės pradmenų, rodančių nelyginant paslėptą Dievo buvimą, ji nuvalo blogio užkrautą ir grąžina juos autoriui Kristui, kuris griauna velnio valdžią ir naikina daugeriopą nusikaltimų piktybę. Šitaip visa, kas tik žmonių širdyje ir dvasioje ar jų apeigose bei kultūroje aptinkama pasėta gera, ne tik nepražūva, bet yra pagydoma, pakylėjama ir atbaigiama Dievo garbei, velnio sąmyšiui ir žmogaus laimei²⁶. Šitaip misijų veikla siekia eschatologinės pilnatvės²⁷, nes ja Tėvo visagalybės nustatytose ribose ir jo numatytu laiku (plg. Apd 1, 7) plečiama Dievo tauta, kuriai buvo pranašiškai pasakyta: „Praplatink savo palapinės aikštę, ištemk savo pastogės uždangas nešykštėdama“ (Iz 54, 2) ²⁸. Ta veikla mistinis Kūnas auga iki Kristaus pilnatvės amžiaus (plg. Ef 4, 13) ir kyla aukštyn dvasinė šventovė, kurioje Dievas garbinamas dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 23), pastatyta ant apaštalų ir pranašų pamato, pačiam Jėzui Kristui esant kertiniu akmeniu (plg. Ef 2, 20).