Pirmas straipsnis.
Krikščioniškasis liudijimas
Pavyzdys
ir dialogas
11. Reikia, kad tose
žmonių grupėse Bažnyčia akivaizdžiai veiktų
per vietinius ar iš kitur atsiųstus savo vaikus. Mat visi Kristaus
tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei
žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį
žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios
Dvasios galią, kuria buvo sustiprinti sutvirtinimo sakramentu, kad visi
kiti, matydami jų gerus darbus, garbintų Tėvą (plg. Mt 5,
16) ir geriau įžvelgtų tikrąją žmogiškojo
gyvenimo prasmę bei visuotinį žmonių bendrystės
ryšį.
Kad
krikščionys šiuo liudijimu įstengtų vaisingai liudyti
Kristų, tesieja juos su tais žmonėmis pagarba ir meilė,
tepripažįsta jie save tų bendruomenių, kuriose gyvena,
nariais ir įvairiais žmogiškojo gyvenimo ryšiais bei
reikalais teįsijungia į jų kultūrinį ir
visuomeninį gyvenimą. Tebūnie susipažinę su
gyventojų tautinėmis ir religinėmis tradicijomis,
džiaugsmingai ir pagarbiai teiškelia aikštėn jose glūdinčius
dieviškojo žodžio pėdsakus. Taip pat teatkreipia
dėmesį į tautose vykstančius gilius pakitimus ir uoliai
tesidarbuoja, kad mūsų amžiaus žmonės
nesusvetimėtų dieviškiesiems dalykams, pernelyg
pasinėrę į moderniojo pasaulio mokslus bei techniką, bet
kaip tik pajustų savyje juo didesnį Dievo apreikštosios tiesos
ir meilės ilgesį. Kaip pats Kristus ištyrė žmonių
širdžių gelmes ir tikrai žmogišku pokalbiu atvedė
juos į dieviškąją šviesą, taip ir jo mokiniai,
kupini Kristaus Dvasios, tepažįsta žmones, su kuriais gyvena, ir
tesikalba su jais, kad patys iš to nuoširdaus bei kantraus dialogo
pamatytų dosniojo Dievo tautoms suteiktus turtus; drauge tesistengia
apšviesti tuos turtus Evangelijos šviesa, išlaisvinti juos ir
palenkti Dievo Išganytojo viešpatystei.
Artimo
meilė
12. Kristaus
tikinčiųjų dalyvavimą žmonių bendruomenėje
tegaivina ta pati meilė, kuria mus pamilo Dievas, norįs, kad ir mes
tokia pat meile vieni kitus mylėtume (plg. 1 Jn 4, 11).
Krikščioniškoji meilė iš tikrųjų pasiekia
visus, be jokio rasės, visuomeninės padėties ar religijos
skirtumo; ji nesiekia pasipelnymo ir nelaukia padėkos. Kaip Dievas mus
neužtarnautai pamilo, taip ir tikintieji tesirūpina tik kitu asmeniu,
mylėdami jį tuo pačiu veiksmu, kuriuo Dievas siekė
žmogaus. Taigi, kaip kad Kristus ėjo per visus miestus ir kaimus,
gydydamas visokias ligas ir negalias Dievo karalystės atėjimo
ženklan (plg. Mt 9, 35 tt.; Apd 10, 38), taip ir Bažnyčia per
savo vaikus sueina į ryšį su visokiausiais žmonėmis, o
labiausiai – su vargdieniais bei prispaustaisiais ir noriai jiems atsiduoda
(plg. 2 Kor 12, 15). Ji dalyvauja jų džiaugsmuose ir skausmuose,
pažįsta jų gyvenimo siekius ir mįsles, drauge su jais
kenčia jų mirties agonijoje. Ieškantiems ramybės ji
trokšta atsakyti brolišku dialogu, nešdama Evangelijos
ramybę ir šviesą.
Kristaus tikintieji patys
tesidarbuoja ir tebendradarbiauja su kitais, teisingai tvarkydami ekonominius
ir visuomeninius reikalus. Ypač rūpestingai teatsideda vaikų ir
jaunuolių auklėjimui įvairiose mokyklose, kurios laikytinos ne
tik ypatinga priemone krikščioniškajam jaunimui formuoti ir
lavintii, bet ir itin didžios vertės patarnavimu žmonėms,
ypač besivystančioms tautoms, iškeliant asmens orumą ir
kuriant žmoniškesnes gyvenimo sąlygas. Be to,
krikščionys teprisideda prie pastangų visų tų, kurie,
kovodami prieš badą, tamsą ir ligas, stengiasi sukurti pasaulyje
geresnes gyvenimo sąlygas ir sustiprinti taiką. Šioje srityje
tikintieji tesistengia apdairiai jungtis į darbus, kurių imasi
privačios ir viešos institucijos, vyriausybės, tarptautinės
organizacijos, įvairios krikščionių bendruomenės ir
nekrikščioniškos religijos.
Tačiau Bažnyčia
jokiu būdu nenori kištis į žemiškos bendruomenės
valdymą. Ji nereikalauja sau jokios kitos valdžios, kaip tik
tarnavimo, Dievo padedamai, su meile ir ištikimybe žmonėms (plg.
Mt 20, 26; 23, 11) 29.
Savo gyvenimu ir veikimu labai
glaudžiai susiję su žmonėmis Kristaus mokiniai tikisi
galį jiems liudyti Kristų ir darbuotis jų išganymui net
ten, kur visapusiškai skelbti Kristų neįmanoma. Juk jie ne
siekia grynai materialinės žmonių pažangos bei
gerovės, bet, mokydami religinių ir moralinių tiesų, kurias
Kristus išryškino savo šviesa, prisideda prie žmonių
orumo bei broliškos vienybės kėlimo ir taip palaipsniui atveria
jiems platesnį kelią pas Dievą. Taip žmonėms padedama
siekti išganymo Dievo ir artimo meile, ir jiems ima ryškėti
Kristaus slėpinys, parodantis naują žmogų, kuris sukurtas
pagal Dievą (plg. Ef 4, 24) ir kuriame apsireiškia Dievo meilė.
|