Antras straipsnis. Evangelijos skelbimas ir Dievo tautos telkimas

Evangelizacija ir atsivertimas

13. Visur, kur tik Dievas atveria duris žodžiui apie Kristaus slėpinį (plg. Kol 4, 3), su pasitikėjimu ir atkakliai (plg. Apd 4, 13, 29. 31; 9, 27. 28; 13, 46; 14, 3; 19, 8; 26, 26; 28, 31; 1 Tes 2, 2; 2 Kor 3, 12; 7, 4; Fil 1, 20; Ef 3, 12; 6, 19. 20) visiems žmonėms (plg. Mk 16, 15) tebūnie skelbiamas (plg. 1 Kor 9, 16; Rom 10, 14) gyvasis Dievas ir jo siųstasis visiems išganyti Jėzus Kristus (plg. 1 Tes 1, 9–10; 1 Kor 1, 18–21; Gal 1, 31; Apd 14, 15–17; 17, 22–31), kad nekrikščionys, Šventajai Dvasiai atvėrus jų širdį (plg. Apd 16, 14), įtikėję laisvai atsiverstų į Viešpatį ir nuoširdžiai laikytųsi to, kuris, būdamas „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), patenkina ir net be galo pranoksta visus jų dvasinius lūkesčius.

Aišku, šis atsivertimas suprastinas tik kaip pradinis, tačiau jo žmogui pakanka suvokti, jog, atsikratęs nuodėmės, jis įvesdinamas į Dievo meilės slėpinį, ir tas Dievas šaukia jį asmeniniam bendravimui su savimi Kristuje. Naujai atsivertęs žmogus, Dievo malonės padedamas, leidžiasi į dvasinį kelią, kuriuo, tikėjimu jau dalyvaudamas mirties ir prisikėlimo slėpinyje, jis pereina iš senojo į naująjį žmogų, atbaigtą Kristuje (plg. Kol 3, 5–10; Ef 4, 20–24). Tas perėjimas, lydimas laipsniško galvosenos ir veiksenos keitimosi, turi iškilti aikštėn visuomeninėmis pasekmėmis ir palengva subręsti katechumenato metu. Kadangi Viešpats, kuriuo tikima, yra prieštaravimo ženklas (plg. Lk 2, 34; Mt 10, 34–39), atsivertęs žmogus neretai išgyvena lūžį bei atsiskyrimą, bet kartu patiria ir džiaugsmų, kurių be saiko duoda Dievas (plg. 1 Tes 1, 6).

Bažnyčia griežtai draudžia ką nors versti arba nederamai įkalbinėti bei vilioti priimti tikėjimą, bet ji taip pat labai energingai pabrėžia, jog nė vienas žmogus neturi būti nuo tikėjimo atgrasomas neteisėtomis spaudimo priemonėmis³⁰.

Laikantis labai seno Bažnyčios papročio, atsivertimo motyvai tebūnie tiriami ir, jei reikia, gryninami.

Katechumenatas ir įkrikščioninimas

14. Gavusieji iš Dievo per Bažnyčią tikėjimą į Kristų³¹ liturginėmis apeigomis tebūnie priimami į katechumenatą. Katechumenatas yra ne vien dogmų aiškinimas, bet galutinis parengimas krikščioniškajam gyvenimui ir pakankamai trunkantis noviciatas mokiniams susijungti su savo mokytoju Kristumi. Tad katechumenai tebūnie tinkamai įvesdinami į išganymo slėpinį ir evangelinės moralės vykdymu bei reguliariai atliekamomis šventosiomis apeigomis³² įvedami į Dievo tautos tikėjimo, liturgijos ir meilės gyvenimą.

Paskui, įkrikščioninimo sakramentais išvaduoti iš tamsybių valdžios (plg. kol 1, 13)³³, drauge su Kristumi mirę, palaidoti ir prikelti (plg. Rom 6, 4–11; Kol 2, 12–13; 1 Pt 3, 21–22; Mk 16, 16), katechumenai gauna įvaikių Dvasią (plg. 1 Tes 1, 5–7; Apd 8, 14–17) ir kartu su visa Dievo tauta švenčia Viešpaties mirties ir prisikėlimo atmiimą.

Pageidautina taip atnaujinti gavėnios ir Velykų laiko liturgiją, kad ji parengtų katechumenų dvasią švęsti Velykų slėpinį, per kurio iškilmes jie krikštu atgimdomi Kristuje.

Tačiau tuo krikščioniškuoju parengimu katechumenato laikotarpiu privalo rūpintis ne vien katechetai arba kunigai, bet ir visa tikinčiųjų bendruomenė, ypač krikšto tėvai, idant katechumenai jau iš pat pradžių jaustųsi priklausą Dievo tautai. Kadangi Bažnyčios gyvenimas yra apaštališkas, katechumenai taip pat tesimoko savo pavyzdžiu bei tikėjimo išpažinimu veikliai prisidėti prie Evangelijos skleidimo ir Bažnyčios statybos.

Naujajame Kodekse tebūnie aiškiai nustatyta juridinė katechumenų padėtis. Juk jie jau yra su Bažnyčia surišti³⁴, jau yra iš Kristaus namų³⁵, neretai jau gyvena tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimą.