Trečias straipsnis. Krikščionių bendruomenės ugdymas

Krikščionių bendruomenė

15. Šventoji Dvasia, žodžio sėklomis ir Evangelijos skelbimu šaukiantis visus žmones į Kristų ir žadinanti jų širdyse tikėjimo nuolankumą, krikšto versmėje gimdydama tikinčiuosius į Kristų naujam gyvenimui, kartu sutelkia juos į vieną Dievo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9) ³⁶.

Tad misionieriai, Dievo bendradarbiai (plg. 1 Kor 3, 9), teišugdo tokias tikinčiųjų bendruomenes, kurios, gyvendamos kaip reikalauja jų pašaukimas (plg. Ef 4, 1), eitų Dievo joms patikėtas kunigo, pranašo ir karaliaus pareigas. Šitaip krikščionių bendruomenė taps Dievo buvimo pasaulyje ženklu. Juk ji eucharistine auka be paliovos eina su Kristumi į Tėvą³⁷, uoliai semdamasi peno iš Dievo žodžio³⁸, liudija Kristų³⁹ ir galiausiai gyvena meile ir dega apaštališka dvasia⁴⁰.

Krikščionių bendruomenė nuo pat pradžių turi būti ugdoma taip, kad kiek galėdama greičiau pajėgtų pati patenkinti savo reikmes.

Ta tikinčiųjų bendruomenė, pasipuošusi savo tautos kultūriniais turtais, tebūnie giliai įsišaknijusi žmonėse; teklesti joje Evangelijos dvasia persiėmusios šeimos⁴¹, o šioms į pagalbą teateina tinkamos mokyklos; tebūnie steigiamos draugijos ir organizacijos, per kurias pasauliečių apaštalavimas galėtų įkvėpti Evangelijos dvasios visai visuomenei. Pagaliau tespindi meilė tarp įvairių apeigų katalikų⁴².

Be to, krikščionims neofitams taip pat tebūnie ugdoma ekumeninė dvasia. Teatmena jie, kad Kristų tikintieji broliai iš tikrųjų yra Kristaus mokiniai, atgimę per krikštą, daugelio Dievo tautos gėrybių paveldėtojai. Kiek leidžia religinės sąlygos, ekumeninė veikla tebūnie plečiama taip, kad išvengę bet kokio indiferentizmo ir sąmyšio ar nesveiko lenktyniavimo katalikai su atsiskyrusiais broliais pagal galimybes bendrai išpažintų žmonių akivaizdoje tikėjimą į Dievą bei Jėzų Kristų ir bendrai darbuotųsi tiek visuomenės ir technikos, tiek kultūros bei religijos srityse, laikydamiesi Dekreto dėl ekumenizmo nuostatų. Tebendradarbiauja jie ypač dėl Kristaus, savo bendro Viešpaties; tejungia juos jo vardas! Šitaip tebūnie bendradarbiaujama ne tik su atskirais asmenimis, bet, laikantis vietos ordinaro nurodymų, ir su Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis jų veikloje.

Sutelkti į Bažnyčią iš visų tautų, Kristaus tikintieji „neišsiskiria iš kitų žmonių nei valdymo būdu, nei kalba, nei visuomeninio gyvenimo santvarka“⁴³, todėl tegyvena jie Dievui ir Kristui, laikydamiesi garbingų savo tautos papročių. Kaip geri piliečiai, tikrai ir veikliai temyli savo tėvynę, tačiau labai griežtai tevengia paniekos kitoms rasėms bei perdėto nacionalizmo ir teugdo visuotinę žmonių meilę.

Viso to siekiant svarbiausią vaidmenį vaidina ir dėl to nusipelno ypatingo dėmesio pasauliečiai – krikštu įjungti į Kristų ir pasaulyje gyvenantys Kristaus tikintieji. Ypatingas jų uždavinys – persiėmus Kristaus dvasia, iš vidaus kaip raugui gaivinti ir tvarkyti žemiškuosius reikalus, kad jie visuomet būtų atliekami taip, kaip nori Kristus⁴⁴.

Tačiau krikščionių bendruomenei nepakanka tik būti ir įsikurti kurioje nors tautoje, nepakanka būti tik apaštalavimo pavyzdžiu. Ji tam įkuriama ir tam yra, kad žodžiu ir darbu skelbtų Kristų savo bendrapiliečiams nekrikščionims ir padėtų jiems visiškai priimti Kristų.

Bažnyčiai įkurti ir krikščionių bendruomenei ugdyti reikalingos įvairios tarnybos, kurias Dievas pašaukia iš pačios tikinčiųjų bendruomenės. Visi privalo rūpintis jų puoselėjimu. Tos tarnybos apima kunigų, diakonų, katechetų bei katalikų veikimo darbuotojų pareigas. Taip pat nepakeičiamą uždavinį atlieka vienuoliai ir vienuolės, tiek malda, tiek išorine veikla padėdami įdiegti ir įtvirtinti Kristaus karalystę sielose bei toliau ją plėtoti.

Kunigai

16. Bažnyčia džiaugsmingai dėkoja Dievui už neįkainojamą kunigystės pašaukimo dovaną, kurią jis yra suteikęs tokiai didžiai daugybei jaunuolių neseniai Kristų priėmusiose tautose. Kiekvienoje žmonių grupėje Bažnyčia įleidžia tvirtesnes šaknis tuomet, kai įvairios tikinčiųjų bendruomenės turi išganymo tarnų iš savo pačių narių. Atsiradus vietinių vyskupų, kunigų ir diakonų savo broliams aptarnauti, naujai įsteigtosios Bažnyčios palengva įgyja vyskupijų santvarką su sava kunigija.

Bažnyčiai kur nors kuriantis ir naujai įsteigtose Bažnyčiose tebūnie šventai laikomasi šio Susirinkimo nuostatų kunigų pašaukimo ir rengimo klausimu. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kas ten sakoma apie dvasinį ugdymą, kuris turi būti glaudžiai siejamas su mokymo ir pastoracijos ugdymu, apie būtinybę gyventi evangeliškai, neieškant naudos sau arba savo giminėms, apie pastangas išugdyti gilų Bažnyčios slėpinio supratimą. Tuomet jie įstabiu būdu išmoks visiškai pasišvęsti Kristaus Kūno tarnybai ir Evangelijos darbui, būti patikimais savo vyskupo bendradarbiais ir veikti išvien su konfratrais⁴⁵.

Šiam bendram tikslui pasiekti visas auklėtinių ugdymas tebūnie atliekamas išganymo slėpinio šviesoje, kaip jį parodo Šventasis Raštas. Tesuranda jie tą Kristaus ir žmonių išganymo slėpinį liturgijoje ir tegyvena juo ⁴⁶.

Laikantis Susirinkimo nuostatų⁴⁷, šie bendrieji kunigiško, pastoracinio ir praktinio ugdymo reikalavimai tebūnie derinami su pastangomis prisitaikyti prie ypatingos savo tautiečių mąstysenos ir veiksenos. Todėl auklėtinių protas tebūnie atveriamas ir aštrinamas, kad jie gerai pažintų ir galėtų kurti savo tautos kultūrą. Studijuodami filosofiją ir teologiją, teįžvelgia, kokį ryšį jų krašto tradicijos ir religijos turi su krikščioniškuoju tikėjimu⁴⁸. Ugdant kunigus taip pat tebūnie atsižvelgiama ir į šalies pastoracines reikmes; auklėtiniai tesusipažįsta su Bažnyčios misijinės veiklos istorija, tikslu ir metodu bei su savo krašto būdingomis visuomeninėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Tebūnie mokomi ekumenizmo dvasia ir gerai parengiami broliškam dialogui su nekrikščionimis⁴⁹. Visa tai reikalauja, kad pasirengimo kunigystei studijos vyktų kiek galima daugiau bendraujant ir gyvenant su savo tautos žmonėmis⁵⁰. Pagaliau tebūnie stengiamasi parengti tinkamam visų bažnytinių reikalų, neišskiriant nė ekonominių, tvarkymui.

Be to, tebūnie atrenkami tinkami kunigai, kurie po tam tikros pastoracinės praktikos būtų siunčiami aukštesnių studijų net į užsienio ir ypač Romos universitetus bei į kitas mokslo institucijas, kad naujai įsteigtos Bažnyčios turėtų vietinių kunigų, įgijusių reikiamo išsilavinimo bei patyrimo sunkesnėms bažnytinėms pareigoms atlikti.

Kur vyskupų konferencijoms atrodys tinkama, tebūnie atkurtas diakonatas kaip pastovus gyvenimo luomas, laikantis Konstitucijoje apie Bažnyčią pateiktų nuostatų⁵¹. Juk vyrus, iš tikrųjų atliekančius diakonų pareigas ar kaip katechetams skelbiant Dievo žodį, ar klebono arba vyskupo vardu tvarkant nuošalias krikščionių bendruomenes, ar vykdant artimo meilės darbus visuomenine ir labdaros vaikla, pravartu sustiprinti ir glaudžiau susieti su altoriumi iš apaštalų paveldėtuoju rankų uždėjumu, idant, gavę sakramentinę diakonato malonę, jie sėkmingiau atliktų savo tarnybą.

Katechetai

17. Taip pat verti pagyrimo katechetai, tiek vyrai, tiek moterys, tikrai daug nusipelnę misijų kraštuose. Kupini apaštalavimo dvasios, didžiais savo darbais jie teikia ypatingą ir visiškai būtiną pagalbą tikėjimo ir Bažnyčios plitimui.

Mūsų dienomis, kai tokiai daugybei žmonių skelbti Evangeliją ir teikti pastoracinę tarnybą kunigų per maža, katechetų uždavinys nepaprastai svarbus. Tad jų ugdymas turi būti tobulinamas ir pritaikomas kultūrinei pažangai taip, kad jie būtų pajėgūs kunigų luomo bendradarbiai ir galėtų kuo geriausiai atlikti savo pareigas, apsunkinamas vis naujos ir didesnės naštos.

Tad tebūnie gausinamos vyskupijų ir sričių mokyklos, kuriose būsimieji katechetai galėtų pasisemti katalikiškojo mokslo, ypač Šventojo Rašto ir liturgijos žinių, išmokti katechezės metodikos, įgyti pastoracinės praktikos ir krikščioniškai išugdyti savo būdą⁵², nuolatos stengdamiesi puoselėti savyje pamaldumą ir gyvenimo šventumą. Taip pat tebūnie rengiami suvažiavimai arba kursai, padedantys katechetams nustatytu laiku atnaujinti savo tarnybai naudingas mokslines ir metodines žinias bei pagilinti ir sustiprinti savo dvasinį gyvenimą. Be to, tiems, kurie visiškai atsideda šiam darbui, tebūnie parūpintas teisingas atlygis, laiduojąs padorų pragyvenimą ir socialinį draudimą⁵³.

Pageidautina, kad katechetų rengimas ir išlaikymas būtų deramai apmokamas iš specialių Tikėjimo skleidimo kongregacijos subsidijų. Jei pasirodys reikalinga ir derama, tebus įsteigtas katechetų fondas.

Bažnyčios taip pat su dėkingumu teįvertina ir didžiadvasišką katechetų pagalbininkų veiklą, kurių paramos jiems reikės. Jie vadovauja bendruomenės maldoms ir moko ją tikėjimo. Reikia tinkamai pasirūpinti moksliniu ir dvasiniu jų rengimu. Taip pat pageidautina, kad atitinkamai paruoštiems katechetams, kur tai atrodys paranku, kanoninis įgaliojimas būtų suteiktas per viešas liturgines apeigas, idant jie, tarnaudami tikėjimui, turėtų didesnį autoritetą žmonių akyse.

Vienuoliai

18. Nuo pat Bažnyčios įdiegimo laikotarpio tebūnie rūpestingai ugdomas vienuoliškasis gyvenimas, ne tik teikiantis vertingą ir nepaprastai būtiną pagalbą misijų veiklai, bet ir gilesniu pasišventimu Dievui Bažnyčioje ryškiai atskleidžiantis ir išreiškiantis krikščioniškojo pašaukimo prigimties gelmę⁵⁴.

Bažnyčią įdiegti padedantys vienuoliškieji institutai, persiėmę tais mistiniais turtais, kuriais pasižymi Bažnyčios vienuoliškoji tradicija, tesistengia juos išreikšti bei perteikti pagal kiekvienos tautos dvasią bei būdą. Įdėmiai teapsvarsto, kaip įtraukti į krikščioniškąjį religinį gyvenimą askezės ir kontempliacijos tradicijas, kurių daigus Dievas yra įdiegęs į senąsias kultūras dar prieš pradedant jose skelbti Evangeliją.

Naujai įsteigtose Bažnyčiose privalu ugdyti įvairius vienuoliškojo gyvenimo pavidalus, kad jie išreikštų skirtingus Kristaus misijos ir Bažnyčios gyvenimo atžvilgius, skatintų atsidėti įvairiems pastoracijos darbams ir deramai rengtų juos atlikti. Tačiau vyskupų konferencijos teprižiūri, kad nebūtų steigiama keleto to paties apaštalavimo tikslo siekiančių kongregacijų ir šitaip pakenkiama vienuoliškajam gyvenimui ir apaštalavimui.

Ypatingo paminėjimo verti įvairios iniciatyvos įdiegti kontempliatyvųjį gyvenimą: vieni institutai, išlaikydami vienuoliškosios institucijos [institutionis monasticae] esminius elementus, stengiasi įdiegti didžiai turtingas savo ordino tradicijas, kiti grįžta prie paprastesnių senovinės vienuolystės [antqui monachismi] pavidalų. Tačiau visi jie tesistengia labai rūpestingai prisitaikyti prie vietos sąlygų. Kadangi nuo kontempliatyviojo gyvenimo priklauso Bažnyčios būties pilnatvė, jį reikia įvesti visose naujai įsikūrusiose Bažnyčiose.