TREČIAS SKYRIUS. DALINĖS BAŽNYČIOS

Brendimas

19. Bažnyčios diegimo darbas pasiekia tam tikrą ribą, kai tikinčiųjų sambūris, jau įleidęs šaknis kurios nors vietos visuomeniniame gyvenime ir iš dalies jau supanašėjęs su jos kultūra, pasiekia tam tikro pastovumo ir tvirtumo; turėdama, nors ir nepakankamai, vietinių kunigų, vienuolių ir pasauliečių, ji yra aprūpinta tomis tarnybomis bei institucijomis, kurių reikia savo vyskupo vadovaujamai Dievo tautai gyvuoti ir plėtotis.

Tose naujosiose Bažnyčiose Dievo tautos gyvenimas turi bręsti visose krikščioniškojo gyvenimo srityse; tą gyvenimą privalu atnaujinti, kaip reikalauja šis Susirinkimas; taip tikinčiųjų sambūriai tampa diena po dienos vis sąmoningesnėmis ir gyvesnėmis tikėjimo, liturgijos ir meilės bendruomenėmis; pasauliečiai per savo viešąją ir apaštališkąją veiklą stengiasi savo valstybėje įvesti meile ir teisingumu grįstą santvarką; visuomenės komunikavimo priemonėmis tinkamai ir protingai naudojamasi; šeimos savo tikrai krikščionišku gyvenimu tampa pasauliečių apaštalavimo ir kunigų bei vienuolių pašaukimų daigynais. Pagaliau tikėjimo mokomas pritaikyta katecheze, jis švenčiamas tautos dvasią atitinkančia liturgija ir atitinkamais kanoniniais įstatymais įvedamas į garbingas vietos institucijas ir tradicijas.

Vyskupai kartu su savo kunigija, vis labiau ir labiau įsigilindami į Kristaus bei Bažnyčios slėpinį, tejaučia ir tegyvena išvien su visuotine Bažnyčia. Tebūna glaudi naujųjų Bažnyčių bendrystė su visa Bažnyčia, kurios tradicijos elementus įimamos į savo kultūrą, idant šia gyvybinių jėgų apykaita būtų turtinamas mistinio Kūno gyvenimas⁵⁵. Tebūnie puoselėjamos teologinės, psichologinės ir žmogiškosios vertybės, padedančios ugdyti bendrystės su visuotine Bažnyčia jausmą.

Naujosios Bažnyčios, dažniausiai gyvuojančios vargingesnėse pasaulio dalyse, paprastai vis dar vargsta dėl kunigų ir medžiaginių išteklių trūkumo. Todėl joms ir toliau labai reikalinga visos Bažnyčios misijų veikla, pirmiausia padedanti augti vietinėms Bažnyčioms ir bręsti krikščioniškajam gyvenimui. Toji misijų veikla taip pat teateinie į pagalbą seniai įkurtoms Bažnyčioms, patekusioms į tam tikrą atžangos ir nusilpimo būklę.

Tačiau Bažnyčios ir pačios tesiima bendros pastoracinės veiklos bei tokių darbų, kurie pagausintų vyskupijų kunigijos bei vienuoliškųjų institutų pašaukimų ir įgalintų geriau atpažinti ir sėkmingiau pašaukimus ugdyti⁵⁶, kad šitaip jos palengva galėtų labiau apsirūpinti pačios ir padėti kitoms Bažnyčioms.

Misijinė veikla

20. Kadangi dalinė Bažnyčia privalo kiek galima tobuliau atstovauti visuotinei Bažnyčiai, ji gerai teįsisąmonina siunčiama ir pats gyvenančius drauge su ja toje pačioje teritorijoje, bet Kristaus netikinčius, idant tiek pavienių tikinčiųjų, tiek visos bendruomenės gyvenimo liudijimas jiems būtų Kristaus ženklas.

Tačiau, kad Evangelija galėtų visus pasiekti, reikia dar ir žodžio tarnybos. Vyskupui pirmiausia dera būti tikėjimo šaukliu, atvedančiu Kristui naujus mokinius⁵⁷. Kad galėtų tinkamai atlikti šį ypatingą uždavinį, jis turi labai giliai pažinti tiek savo kaimenės sąlygas, tiek jos krašto gyventojų pažiūras į Dievą, taip pat rūpestingai atsižvelgdamas į pokyčius, kuriuos atneša vadinamoji urbanizacija, gyventojų migracija ir religinis indiferentizmas.

Vietiniai naujųjų Bažnyčių kunigai uoliai teatsideda Evangelijos skelbimo darbui, veikdami išvien su svetimšaliais misionieriais; tesudaro drauge su jais vieną kunigiją, jungiamą vyskupo autoriteto, ne tik ganyti tikintiesiems ir atlikti šventosioms kulto apeigoms, bet ir skelbti Evangelijai tiems, kurie Bažnyčiai nepriklauso. Tebūnie pasirengę ir, pasitaikius progai, noriai tepasisiūlo vyskupui pradėti misijų darbą tolimose ir apleistose savo vyskupijos vietovėse arba ir kitose vyskupijose.

Su tokiu pat uolumu tesistengia padėti savo tautiečiams, ypač neturtingesniems, vienuoliai ir vienuolės, taip pat pasauliečiai.

Vyskupų konferencijos tepasirūpina, kad nustatytu laiku būtų rengiami biblinio, teologinio, dvasinio ir pastoracinio atsinaujinimo kursai, idant įvairovės ir pokyčių akivaizdoje kunigai geriau pažintų teologijos mokslą bei pastoracijos metodus.

Be to, ištikimai tebūnie laikomasi šio Susirinkimo nuostatų, ypač to, kas nuspręsta Dekrete dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo.

Šiam dalinių Bažnyčių misijiniam darbui atlikti reikalingi tinkami tarnautojai. Jie turi būti neatidėliojant rengiami kiekvienos Bažnyčios sąlygas atitinkančiu būdu. Kadangi žmonės vis labiau ir labiau buriasi į grupes, vyskupų konferencijoms būtinai reikia tartis dėl dialogo su tomis grupėmis užmezgimo. O jeigu kai kuriose krašto srityse esama grupių, kurias nuo katalikų tikėjimo priėmimo sulaiko tai, kad jie negali prisitaikyti prie ten Bažnyčios prisiimtos formos, pageidautina tokiomis sąlygomis veikti ypatingu būdu⁵⁸, kol galiausiai visi krikščionys galės susiburti vieną bendruomenę. Jeigu Apaštalų Sostas turėtų šiam tikslui parengtų misionierių, vyskupai juos tekviečia ir noriai tepriima į savo vyskupijas bei visokeriopai teremia jų darbus.

Idant šis misijinis įkarštis sužydėtų tarp tėvynainių, naujosioms Bažnyčios labai derėtų kiek galint greičiau įsijungti į visuotinės Bažnyčios misijų veiklą ir pačioms siųsti misionierių į visą pasaulį skelbti Evangelijos, nors joms pačioms ir trūktų kunigų. Veikliai prisidėdamos prie misijų darbo kitose tautose, jos tartum atbaigia savo bendrystę su visuotine Bažnyčia.

Pasauliečių apaštalavimas

21. Bažnyčia dar nėra tikrai įsteigta, dar negyvena pilnatviškai ir nėra tobulas Kristaus ženklas žmonėms, jeigu kartu su hierarchija ir nesidarbuoja tikrai verti savo vardo pasauliečiai. Mat be veiklaus pasauliečių dalyvavimo Evangelija negali giliai įsiskverbti į jokios tautos protus, gyvenimą ir darbus. Todėl nuo pat vietinės Bažnyčios įsisteigimo privalu kuo stropiausiai rengti brandžius krikščionis pasauliečius.

Juk tikintieji pasauliečiai išsyk visiškai priklauso ir Dievo tautai, ir pilietinei visuomenei; jie priklauso savo tautai, kurioje gimė, kurios kultūrinių lobių dalininkais tapo auklėjimo dėka, su kurios gyvenimu yra susiję įvairiopais visuomeniniais ryšiais, prie kurios pažangos prisideda savo profesiniu darbu ir kurios problemas laiko savo problemomie bei bando jas spręsti; taip pat jie priklauso ir Kristui, nes atgimė Bažnyčioje tikėjimu ir krikštu, kad, naujai gyvendami ir veikdami, būtų Kristaus (plg. 1 Kor 15, 23), kad Kristuje visa palenktų Dievui ir kad galiausiai Dievas būtų viskas visame kame (plg. Kor 15, 28).

Pagrindinis pasauliečių, vyrų ir moterų, uždavinys yra gyvenimu ir žodžiu liudyti Kristų savo šeimoje, savo visuomeninėje grupėje ir savo profesinėje aplinkoje. Juose turi suspindėti naujasis žmogus, sukurtas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (plg. Ef 4, 24). Šį gyvenimo naujumą, laikydamiesi savo tautos tradicijų, jie privalo išreikšti gimtojo krašto visuomenėje ir kultūroje. Tą kultūrą jie privalo pažinti, skaidrinti ir sergėti, plėtoti pagal dabarties sąlygas ir galiausiai atbaigti Kristuje, idant tikėjimas į Kristų ir Bažnyčios gyvenimas nebebūtų svetimi bendruomenei, kurioje jie gyvena, bet pradėtų ją perskverbti ir perkeisti. Pasauliečiai krikščionys nuoširdžia meile tesijungia su savo bendrapiliečiais, kad jų bendravime išryškėtų jos visuotinės vienybės ir solidarumo ryšys, plaukiąs iš Kristaus slėpinio. Taip pat tesėja jie tikėjimą į Kristų tarp tų, su kuriais juos sieja gyvenimo ir darbo ryšiai; ta pareiga juo griežtesnė, kadangi daugelis žmonių gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų tik iš savo kaimynų pasauliečių. Negana to, kur įmanoma, pasauliečiai tebūnie pasirengę tiesiogiau bendradarbiaudami su hierarchija imtis ypatingo uždavinio – skelbti Evangeliją ir dėstyti krikščionybės mokymą, idant šitaip sustiprintų gimstančią Bažnyčią.

Bažnyčios tarnautojai aukštai tevertina veiklų pasauliečių apaštalavimą. Teugdo juos taip, kad jie, kaip Kristaus nariai, įsisąmonintų savo atsakomybę už visus žmones, teatskleidžia jiems Kristaus slėpinio gelmes, tenurodo praktinius metodus ir tepadeda jiems sunkumuose, vadovaudamiesi Konstitucija „Lumen gentium“ ir Dekretu „Apostolicam actuositatem“.

Taigi, kai ganytojai ir pasauliečiai prisiims savo pareigas ir atsakomybę, visa naujai įsteigtoji Bažnyčia vieningai, gyvai ir tvirtai liudys Kristų ir bus aiškus Kristuje pas mus atėjusio išganymo ženklas.

Įvairovė vienybėje

22. Dievo žodžio sėkla, sudygusi geroje, dangaus rasos drėkinamoje žemėje, traukia iš jos syvus, perkeičia ir paverčia juos panašiais į save, kad galų gale atneštų gausių vaisių. Panašiai ir naujosios Bažnyčios, pagal įsikūnijimo planą suleidusios šaknis į Kristų ir pastatytos ant apaštalų pamato, įstabia apykaita įima savin visus paveldėjimo keliu Kristui atitekusių tautų turtus (plg. Ps 2, 8). Iš kiekvienos tautos papročių ir tradicijų, išminties ir mokymo, meno ir įvairių mokslo šakų jos perima visa, kas gali padėti skelbti Kūrėjo garbę, nušviesti Išganytojo malonę ir deramai tvarkyti krikščioniškąjį gyvenimą⁵⁹.

Šiam tikslui pasiekti kiekvienoje didesnėje vadinamojoje sociokultūrinėje teritorijoje (tokioje, kurią jungia bendras visuomeninis-kultūrinis paveldas), būtina skatinti tokį teologinį mąstymą, kuris, vadovaudamasis visuotinės Bažnyčios tradicija, iš naujo tyrinėtų Dievo apreikštuosius įvykius ir žodžius, užrašytus Šventajame Rašte ir aiškintus Bažnyčios Tėvų bei Bažnyčios Magisteriumo. Tai leis aiškiau suvokti, kokiais keliais tikėjimas, atsižvelgdamas į tautų filosofiją ir išmintį, gali ieškoti supratimo ir kokiais būdais tautų papročiai, gyvenimo samprata ir visuomeninė santvarka gali būti derinami su morale, kurią nurodo Dievo apreiškimas. Taip išryškės keliai gilesnį viso krikščioniškojo gyvenimo pritaikymą. Šitaip elgiantis, bus išvengta bet kokio sinkretizmo ir klaidingo vienpusiškumo, krikščioniškasis gyvenimas bus pritaikytas kiekvienos kultūros prigimčiai ir pobūdžiui⁶⁰, o Evangelijos šviesa apšviestos ypatingos kiekvienos tautų šeimos tradicijos su savitomis vertybėmis bus įjungtos į katalikiškąją vienybę. Galiausiai naujosios dalinės Bažnyčios, pasipuošusios savo tradicijomis, užims savo vietą visoje bažnytinėje bendrijoje, išliekant nepažeistai visam artimo meilės sambūriui vadovaujančio Petro sosto pirmenybei⁶¹.

Taigi, būtų pageidautina ir net labai derėtų, kad kiekvienoje didesnėje sociokultūrinėje teritorijoje vyskupų konferencijos palaikytų tokį tarpusavio ryšį, kuris padėtų sutartinai, laikantis bendrų nuostatų, vykdyti šį pritaikymo planą.