KETVIRTAS SKYRIUS.
MISIONIERIAI
Pašaukimas
23. Nors kiekvienas
Kristaus mokinys įpareigotas pagal išgales skleisti
tikėjimą62, Viešpats Kristus iš savo mokinių
visuomet pašaukia būti su juo tuos, kuriuos nori, ir siunčia
juos skelbti žodį tautoms (plg. Mk 3, 13 t.). Todėl per
Šventąją Dvasią, dalijančią charizmas
Bažnyčios gerovei taip, kaip jai patinka (plg. 1 Kor 12, 11), jis
įdiegia misijų pašaukimą į pavienių žmonių
širdis ir pažadina Bažnyčioje institutus63, kurie
visai Bažnyčiai priklausančio Evangelijos skelbimo darbo imasi
kaip savo uždavinio.
Ypatingu pašaukimu
pažymimi kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, apdovanoti tinkamais
prigimties bruožais, reikiamomis savybėmis ir gabumais bei
pasirengę imtis misijų darbo64 savo krašte arba svetur. Paskirti darbui, kuriam jie
pašaukti (plg. Apd 13, 2), teisėtos vadovybės pasiųsti,
tikėjimo ir klusnumo vedami jie iškeliauja kaip Evangelijos
tarnautojai pas tuos, kurie toli nuo Kristaus, „kad pagonys taptų
priimtina atnaša, Šventosios Dvasios pašventinta“ (Rom 15, 16).
Dvasingumas
24. Dievo šaukiamas
žmogus turi atsiliepti taip, kad, nesitardamas su kūnu ir krauju
(plg. Gal 1, 16), visiškai pasišvęstų Evangelijos darbui.
Tokiu atsaku atsiliepti jis pajėgia tik skatinamas ir stiprinamas
Šventosios Dvasios. Juk siunčiamasis įsijungia į
gyvenimą ir misiją to, kuris „apiplėše pats save,
priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Todėl jis privalo
būti pasirengęs visą gyvenimą laikytis savo pašaukimo,
išsižadėti savęs bei visko, ką anksčiau
turėjo, ir „tapti visiems viskuo“ (1 Kor 9, 22).
Skelbdamas tautoms
Evangeliją, su pasitikėjimu teaiškina jis savo atstovaujamo
Kristaus slėpinį, iš jo semdamasis drąsos kalbėti,
kaip reikia (plg. Ef 6, 19 t.; Apd 4, 31), ir nesigėdydamas kryžiaus
papiktinimo. Sekdamas ramiu ir nuolankiaširdžiu savo Mokytoju,
teparodo jo jungą esant švelnų, o naštą lengvą
(plg. Mt 11, 29 t.). Teliudija savo Viešpatį tikrai evangeliniu
gyvenimu65, didžia kantrybe, ištverme, švelnumu,
neveidmaininga meile (plg. 2 Kor 6, 4 t.), esant reikalui, pasirengęs net
pralieti savo kraują. Jis mels Dievą jėgos ir tvirtybės,
kad įsitikintų, jog ilgas sielvarto ir kraštutinio neturto
išbandymas neša gausų džiaugsmą (plg. 2 Kor 8, 2).
Tebūnie įsitikinęs, jog ypatinga Kristaus mokinio dorybė
yra klusnumas. Juk Viešpats savo klusnumu atpirko žmonių
giminę.
Idant neapleistų juose
esančios malonės, Evangelijos šaukliai diena po dienos
teatsinaujina dvasia (plg. 1 Tim 4, 14; Ef 4, 23; 2 Kor 4, 16). Ordinarai ir
vyresnieji nustatytu laiku tesukviečia misionierius draugėn
sustiprinti pašaukimo vilties ir atsinaujinti apaštališkajai
tarnybai. Tam net gali būti įsteigti atitinkami namai.
Dvasinis ir
moralinis ugdymas
25. Šiam iškiliam
uždaviniui būsimasis misionierius rengtinas ypatingu dvasiniu ir
moraliniu ugdymu66. Juk jis turi būti pasirengęs imtis
iniciatyvos, patvarus darbe, ištvermingas sunkumuose, kantriai ir
ryžtingai pakeliantis vienatvę, nuovargį, darbo
bergždumą. Jis turės eiti pas žmones atvira siela ir širdimi,
noriai imtis patikėtų pareigų, didžiadvasiškai
prisitaikyti prie neįprastų tautų papročių bei
kintančių sąlygų. Vadovaudamasis sutarimu ir abipuse artimo
meile, turės dirbti išvien su broliais ir visais kitais
atsidedančiais tam pačiam uždaviniui, idant drauge su
tikinčiaisiais sekdamas apaštalų bendruomene, būtų
vienos širdies ir vienos sielos (plg. Apd 2, 42; 4, 32).
Šių dvasios
savybių tebūnie stengiamasi įgyti jau ugdymo laikotarpiu, jos
tebūnie uoliai puoselėjamos ir dvasiniu gyvenimu kilninamos bei
stiprinamos. Gyvo tikėjimo ir nesugriaunamos vilties kupinas misionierius
tebūnie maldos vyras, teliepsnoja galybės, meilės ir protingumo
dvasia (plg. 2 Tim 1, 7), teišmoksta pasitenkinti turimais ištekliais
(plg. Fil 4, 11). Aukos dvasios vedamas, tesinešioja savyje Jėzaus
mirtį, kad Jėzaus gyvenimas veiktų tuose, pas kuriuos jis
siunčiamas (plg. 2 Kor 4, 10 t.). Trokšdamas gelbėti sielas,
mielai tepaaukoja visa ir patį save sielų gerovei (plg. 2 Kor 12, 15
t.), kasdien atlikdamas „savo pareigas, teauga Dievo ir artimo
meile“67. Taip su Kristumi paklusdamas Tėvo valiai, vadovaujamas
Bažnyčios hierarchijos, jis tęs Atpirkėjo darbą kaip
išganymo slėpinio bendradarbis.
Mokymo ir
apaštalavimo ugdymas
26. Siunčiami
į įvairias tautas misionieriai, kaip geri Kristaus tarnautojai,
tebūnie maitinami „tikėjimo žodžiais ir tikruoju mokslu“ (1
Tim 4, 6), kurių pirmiausia semsis iš Šventojo Rašto,
gilindamiesi į jų skelbiamą ir liudijamą Kristaus
slėpinį.
Todėl visi
misionieriai – kunigai, broliai, seserys, pasauliečiai – turi būti
rengiami ir ugdomi pagal kiekvieno padėtį, kad galėtų
atitikti būsimojo darbo reikalavimus68. Nuo pat pradžios
mokymo ugdymas jiems tebūnie teikiamas taip, kad aprėptų ir
Bažnyčios visuotinumą, ir tautų įvairovę. Tas
dėsnis galioja visoms studijoms, kuriomis rengiamasi tarnybaui. Jis taip
pat taikytinas ir kitoms mokslo šakoms, kurioios naudingos bendram
tautų, kultūrų ir religijų pažinimui,
žvelgiančiam ne tik į praeitį, bet ir į dabartį.
Kiekvienas, kuris rengiasi vykti į kitą tautą, aukštai
tevertina jos gyventojų paveldą, kalbą ir papročius.
Būsimajam misionieriui pirmiausia būtina išstudijuoti
misiologiją, t.y. pažinti Bažnyčios mokymą ir
nuostatas dėl misijinės veiklos, išmanyti amžių
būvyje Evangelijos šauklių nueitus kelius, taip pat
dabartinę misijų padėtį ir metodus, šiandien laikomus
veiksmingesniais69.
Nors visas šis
ugdymas turi būti prisigėręs pastoracijos dvasios, reikalingas
dar ir specialus, gerai organizuotas apaštalavimo ugdymas tiek teorija,
tiek praktinėmis pratybomis70.
Kiek galint daugiau
vienuolių brolių ir seserų tebūnie išmokoma
katechizavimo meno ir parengiama taip, kad jie galėtų būti dar
geresni apaštalavimo bendradarbiai.
Tik laikinai į
misijų veiklą įsijungiantiems asmenims taip pat būtina
suteikti jų padėtį atitinkantį ugdymą.
Šis
misionierių rengimas tebūnie papildomas pačiuose kraštuose,
į kuriuos jie siunčiami, kad čia jie geriau
susipažintų su tautų istorija, visuomeninėmis
struktūromis ir papročiais, geriau perprastų moralinę
jų sanklodą ir religinius įstatymus bei giliausius
įsitikinimus, kuriuos jos, vadovaudamosi savo šventomis tradicijomis,
yra susidariusios apie Dievą, pasaulį ir žmogų71.
Vietines kalbas misionieriai teišmoksta taip, kad galėtų laisvai
ir tiksliai jas vartoti ir šitaip lengviau rastų kelią į
žmonių protus ir širdis72. Be to, tebūnie gerai
supažindinami su ypatingomis krašto pastoracijos problemomis.
Kai kurie misionieriai
tebūnie išsamiau parengiami misiologijos institutuose arba
įvairiuose fakultetuose ar universitetuose, idant galėtų
sėkmingiau atlikti ypatingas užduotis73 ir savo
išsilavinimu padėti kitiems misionieriams atlikti misijinį
darbą, ypač mūsų laikais keliantį tiek daug
sunkumų ir teikiantį tiek galimybių. Taip pat labai
pageidautina, kad regioninės vyskupų konferencijos turėtų
pakankamai tokių žinovų ir vaisingai naudotųsi jų
mokslu bei patyrimu, susidūre su sunkumais savo pareigose. Tenestinga taip
pat asmenų, mokančių labai gerai naudotis technikos bei
visuomenės komunikavimo priemonėmis, kurių svarba
turėtų būti aiški visiems.
Misijų
institutai
27. Nors visi šie dalykai
būtinai reikalingi kiekvienam misionieriui, pavienis asmuo vargiai gali
jų įgyti. Patirtis liudija, kad ir paties misijų darbo pavieniai
žmonės kaip reikiant atlikti neįstengia. Todėl bendras
pašaukimas subūrė pavienius asmenis į institutus, kuriuose
jie bendromis pajėgomis gali tinkamai pasirengti ir paskui dirbti misijų
darbą Bažnyčios vardu, hierarchinės vadovybės vadovaujami.
Jau daug šimtmečių tie institutai neša dienos
karščio naštą, visiškai arba iš dalies
atsidėdami misijų darbui. Šventasis Sostas dažnai jiems yra
pavedęs skelbti Evangeliją didžiulėms teritorijoms, ir ten
jie subūrė Dievui naują tautą – vietines Bažnyčias
su savais ganytojais. Įsteigę tas Bažnyčias savo prakaitu,
dažnai net krauju, jie ir ateityje tarnaus joms savo uolumu bei patyrimu
ir broliškai bendradarbiaus, tai dirbdami pastoracijos darbą, tai atlikdami
ypatingus uždavinius bendrosios gerovės labui.
Kartais jiems teks imtis kai
kurių neatidėliotinų darbų, aprėpiančių
visą teritoriją, pavyzdžiui, skelbti Evangeliją
grupėms arba tautoms, dėl ypatingų aplinkybių dar
nepriėmusioms Evangelijos skelbimo arba jam iki tol
besipriešinančioms74.
Iškilus reikalui,
tebūnie pasirengę savo patirtimi ugdyti ir remti asmenis, laikinai
atsidedančius misijų veiklai.
Dėl šių
priežasčių ir dėl to, kad dar daug tautų reikia
atvesti pas Kristų, misijų institutai tebėra nepaprastai
reikalingi.
|