PENKTAS SKYRIUS. MISIJINĖS VEIKLOS TVARKYMAS

Įžanga

28. Kadangi Kristaus tikintieji apdovanoti įvairiomis dovanomis (plg. Rom 12, 16), kiekvienas privalo įsijungti į Evangelijos skelbimą pagal savo sąlygas, išgales, gautąją malonę ir tarnybą (plg. 1 Kor 3, 10). Tačiau visi, ir sėjėjai, ir pjovėjai (plg. Jn 4, 37), ir sodinantieji, ir laistantieji, tesudaro viena (plg. 1 Kor 3, 8), kad, „laisvai ir tvarkingai žengdami į tą patį tikslą“⁷⁵, sutartinai atiduotų savo jėgas Bažnyčios ugdymui.

Tad Evangelijos skelbėjų darbą bei kitų Kristaus tikinčiųjų pagalbą reikia tvarkyti ir derinti taip, kad visose misijų veiklos ir bendradarbiavimo srityse „viskas būtų daroma tvarkingai“ (1 Kor 14, 40).

Bendrasis tvarkymas

29. Kadangi rūpintis Evengelijos skelbimu visoje žemėje pirmiausia yra vyskupų bendrijos uždavinys⁷⁶, Vyskupų sinodas arba Visuotinės Bažnyčios nuolatinė vyskupų taryba“⁷⁷ tarp kitų bendrosios svarbos reikalų⁷⁸, ypatingą dėmesį teatkreipia į didžiausią ir švenčiausią Bažnyčios pareigą – misijų veiklą⁷⁹.

Visoms misijoms ir visai misijų veiklai vadovauti turėtų tik viena kompetentinga dikasterija – Tikėjimo skleidimo kongregacija, visame pasaulyje organizuojanti bei derinanti misijų veiklą ir bendradarbiavimą misijose; tačiau Rytų Bažnyčių teisė lieka galioti ir toliau⁸⁰.

Nors Šventoji Dvasia įvairiopai žadina Dievo Bažnyčioje misijų dvasią ir neretai veikia pirmiau už tuos, kuriems pridera tvarkyti Bažnyčios gyvenimą, minėtoji dikasterija savo ruožtu teugdo misijų pašaukimus ir dvasingumą, teskatina misijų įkarštį ir teragina už misijas melstis, taip pat tegul teikia apie jas tikrų bei tikslių žinių. Tepaskatina ir tepasiunčia misionierių į regionus, kuriems labiausiai jų reikia. Teplanuoja tikslaus veikimo programą, tenustato atitinkamas gaires bei principus, kuriais dera vadovautis skelbiant Evangelijai ir teduoda tam paskatų. Teorganizuoja ir tetvarko veiksmingą lėšų telkimą ir paskirstymą, atsižvelgdama į poreikius bei naudą, į teritorijos dydį, į tikinčiųjų ir netikinčiųjų, fondų ir institutų, tarnautojų ir misionierių skaičių.

Veikdama išvien su Sekretoriatu krikščionių vienybei ugdyti, teieško priemonių pasiekti ir tvarkyti broliškam bendradarbiavimui ir sugyvenimui su misijose veikiančiomis kitomis krikščionių bendruomenėmis, kad kiek įmanoma būtų pašalintas susiskaldymo papiktinimas.

Taigi būtina, kad ši dikasterija būtų tiek administravimo įrankis, tiek dinamiško vadovavimo organas, besinaudojantis moksliniais metodais bei šių laikų sąlygoms pritaikytomis priemonėmis, atsižvelgiantis į dabartinius teologijos, metodologijos ir misijų pastoracijos tyrinėjimus.

Į šios dikasterijos vadovybę aktyviais nariais su sprendžiamuoju balsu teįeina rinktiniai atstovai visų tų, kurie bendradarbiauja misijų darbe: vyskupai iš viso pasaulio su vyskupų konferencijų pritarimu ir popiežiškąją institutų bei draugijų vadovai; jų parinkimo būdą nustatyts Romos Popiežius. Visi šie atstovai, sušauktini nustatytais laikotarpiais ir popiežiaus vadovaujami, bus aukščiausi viso misijų darbo tvarkytojai.

Šiai Kongregacijai tebūnie priskirta nuolatinė patarėjų grupė, sudaryta iš mokslu arba patirtimi pasižyminčių žinovų, kurių uždavinys, be kitų dalykų, bus rinkti naudingas žinias tiek apie įvairių teritorijų vietinę padėtį ir apie atskiroms žmonių grupėms būdingą mąstyseną, tiek apie Evangelijos skelbimui naudotinus metodus ir pateikti moksliškai pagrįstas išvadas misijų veiklos ir misijinio bendradarbiavimo reikalu.

Deramai tebūnie atstovaujama seserų institutams, regioninėms misijų tarnyboms ir pasauliečių organizacijoms, ypač tarptautinėms.

Vyskupija

30. Kad pati misijų veikla pasiektų savo tikslą ir būtų veiksminga, visi misijose dirbantys tebūnie „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32).

Vyskupo kaip vyskupijos apaštalavimo vadovo ir vienijančio centro uždavinys yra misijų veiklą skatinti, prižiūrėti ir derinti, tačiau daryti tai taip, kad būtų išlaikomas ir puoselėjamas toje veikloje dalyvaujančiųjų spontaniškas veiklumas. Visi misionieriai, net egzemptuotieji vienuoliai, atlikdami įvairius šventojo apaštalavimo darbus, yra pavaldūs jam⁸¹. Geresniam koordinavimui vyskupas, jei tik įmanoma, teįsteigia pastoracijos tarybą, kurioje per išrinktus atstovus dalyvautų dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai. Be to, jis tesirūpina, kad apaštališka veikla nesiribotų vien atsivertusiaisiais ir lygiavertė darbininkų bei subsidijų dalis būtų skiriama nekrikščionių evangelizacijai.

Vyskupų konferencija

31. Vyskupų konferencijos sutartinai tesvarsto svarbesnius klausimus ir opesnes problemas, neišleisdamos iš akių vietinių skirtumų⁸². Idant būtų išvengta ir taip nepakankamų asmenų bei lėšų išteklių eikvojimo arba nereikalingo darbų skaičiaus didinimo, patartina bendromis jėgomis steigti tokia visų gerovei tarnaujančias institucijas, kaip seminarijos, aukštosios ir techninės mokyklos, pastoracijos, katechetikos, liturgijos ir visuomenės komunikavimo priemonių centrai.

Kur tai paranku, šitaip turėtų būti bendradarbiaujama ir tarp atskirų vyskupų konferencijų.

Institutų veikla

32. Taip pat naudinga koordinuoti institutų ir bažnytinių draugijų veiklą. Visi jie, kad ir kokio pobūdžio būtų, visais reikalais, susijusiais su misijų veikla, tepaklūsta vietos ordinarui. Todėl labai pravartu sudaryti specialias sutartis, padedančias tvarkyti vietos ordinaro ir instituto vyresniojo tarpusavio santykius.

Kokiam nors institutui pavedant teritoriją, bažnytinis vyresnysis ir institutas stengsis visa atlikti taip, kad nauja krikščionių bendruomenė išaugtų į vietinę Bažnyčią, tinkamam laikui atėjus, valdomą savo ganytojo ir savų kunigų.

Teritorijos pavedimui nustojus galioti, susidaro nauja padėtis. Tuomet vyskupų konferencijos ir institutai bendru susitarimu tenustato taisykles vietos ordinarų ir institutų tarpusavio santykiams tvarkyti⁸³. Šventojo Sosto uždavinys tuomet bus nusakyti bendruosius principus, pagal kuriuos tebūnie sudaromos regioninės ir net ypatingosios sutartys.

Nors institutai ir būtų pasirengę tęsti pradėtą darbą, bendradarbiaudami paprastojoje pastoracijoje, gausėjant vietinių kunigų, jie turėtų likti ištikimi pačiai vyskupijai, kiek tai sutaptų su jų tikslu, didžiadvasiškai prisiimdami specialius darbus arba tam tikrą regioną.

Institutų veiklos derinimas

33. Institutai, atliekantys misijų darbą toje pačioje teritorijoje, privalo rasti kelių ir būdų derinti savo veiklai. Tam tikslui itin naudingos vyrų vienuolių konferencijos ir moterų vienuolių sąjungos, kuriose dalyvauja visi to paties krašto arba regiono institutai. Šios konferencijos turi apsvarstyti, kas veiktina bendromis jėgomis, ir palaikyti glaudų ryšį su vyskupų konferencijomis.

Visa tai panašiu pagrindu dera išplėsti ir misijinių institutų bendradarbiavimu gimtajame krašte, lengvesniu ir mažiau išlaidų reikalaujančiu būdu sprendžiant dėl benndrų klausimų ir iniciatyvų, pavyzdžiui, būsimųjų misionierių mokymo ugdymo, misionierių kursų, santykių su viešąją valdžia arba tarptautiniais ir anttautiniais organais.

Mokslo įstaigos

34. Kadangi teisingas ir tvarkingas misijų veiklos vykdymas reikalauja Evangelijos darbininkus moksliškai parengti jų pareigoms, ypač dialogui su nekrikščionių religijomis bei kultūromis, taip pat veiksmingai padėti jiems tas pareigas, pageidautina, kad misijų labui broliškai ir didžiadvasiškai tarpusavyje bendradarbiautų visos mokslinės institucijos, kuriose dėstoma misiologija ir kitos misijoms naudingos disciplinos bei tokie dalykai, kaip etnologija ir kalbotyra, religijų istorija ir religijų mokslas, sociologija, pastoracijos metodai ir kita.