ŠEŠTAS SKYRIUS. BENDRADARBIAVIMAS

Įžanga

35. Kadangi visa Bažnyčia yra misijinė, o evangelizacijos darbas – pagrindinė Dievo tautos pareiga, Šventasis Sinodas visus kviečia giliai viduje atsinaujinti, idant, gyvai jausdami savo atsakomybę už Evangelijos skleidimą, visi savo ruožtu jungtųsi į misijų darbą tarp pagonių.

Visi krikščionys

36. Visų tikinčiųjų kaip gyvojo Kristaus narių, krikštu, sutvirtinimu ir Eucharistija įjungtų į jį ir tapusių į jį panašiais, pareiga yra padėti Kristaus Kūnui plėtotis ir augti, kad jis kiek galint greičiau pasiektų savo pilnatvę (plg. Ef 4, 13).

Tad visi Bažnyčios vaikai gyvai tejaučia savo atsakomybę už pasaulį, teugdo savyje išties katalikišką dvasią ir teskiria savo jėgas evangelizacijos darbui. Tačiau visi težino, kad pirmoji ir svarbiausioji jų pridermė – skleidžiant tikėjimą, gyventi giliai krikščionišką gyvenimą. Jų Dievo tarnybos įkarštis ir artimo meilė kitiems suteiks naują dvasinį įkvėpimą visai Bažnyčiai, kuri pasirodys kaip tautoms iškelta vėliava (plg. Iz 11, 12), „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14) ir „žemės druska“ (Mt 5, 13). Šis liudijimas gyvenimu lengviau pasieks savo tikslą, teikiamas drauge su kitomis krikščionių grupėmis, laikantis Dekreto dėl ekumenizmo nuostatų⁸⁴.

Iš šios atnaujintos dvasios savaime kils į Dievą malda ir atgailos darbai, idant jis savo malone vaisintų misionierių veiklą, atsiras misijinių pašaukimų ir plauks misijoms reikalingos lėšos.

Kad visi iki vieno Kristaus tikintieji aiškiai išmanytų dabartinę Bažnyčios padėtį pasaulyje ir girdėtų daugybės šaukiančiųjų balsą: „Padėk mums!“ (plg. Apd 16, 9), tebūnie, netgi panaudojant moderniąsias visuomenės komunikavimo priemones, jiems teikiama tokios žinių apie misijų veiklą, kad jie laikytų ją savo uždaviniu ir atvertų širdį tokiems gausioms ir gilioms žmonių reikmėms bei galėtų jiems padėti.

Taip pat būtina žinias koordinuoti ir bendradarbiauti su tautiniais bei tarptautiniais organais.

Krikščionių bendruomenės

37. Kadangi Dievo tauta gyvena bendruomenėse, ypač vyskupijų ir parapijų, ir jose tam tikru būdu regimai reiškiasi, tų bendruomenių uždavinys irgi yra liudyti Kristų tautų akivaizdoje.

Bendruomenėse atsinaujinimo malonė negali tarpti kitaip, negu kiekvienai jų išplečiant savo meilę iki pat žemės pakraščių ir tais, kurie gyvena toli, rūpinantis panašiai, kaip ir savo pačios nariais.

Taip visa bendruomenė drauge meldžiasi, bendrai veikia ir vykdo misijų darbą tarp pagonių per savo sūnus ir dukteris, kuriuos Dievas išsirinko šiam kilniausiam uždaviniui.

Bendruomenei bus itin naudinga, neapleidžiant visuotinio misijų darbo, palaikyti ryšį su misionieriais, kilusiais iš pačios bendruomenės, arba su kuria nors misijų parapija ar vyskupija, kad bendruomenių tarpusavio bendrystė taptų regima ir virstų abipuse kūryba.

Vyskupai

38. Visi vyskupai kaip vyskupų bendrijos, apaštalų kolegijos įpėdinės, naria, yra konsekruoti ne vien kuriai nors vyskupijai, bet ir viso pasaulio išganymui. Kristaus įsakymas skelbti Evangeliją visai kūrinijai (plg. Mk 16, 15) skirtas pirmiausia ir tiesiogiai jiems drauge su Petru ir Petro vadovaujamiems. Iš čia kyla Bažnyčių bendrystė ir bendradarbiavimas, šiandien tokie reikalingi evangelizacijos darbui tęsti. Šio bendrystės ryšio dėka atskiros Bažnyčios rūpinasi visomis kitomis, atveria viena kitai savo reikmes, dalijasi turimomis gėrybėmis, kadangi Kristaus kūno plėtotė yra visos vyskupų bendrijos uždavinys⁸⁵.

Palaikydamas, skatindamas ir kreipdamas misijų darbą savo vyskupijoje, su kuria yra visiškai sutapęs, vyskupas atskleidžia Dievo tautos misijinės dvasią ir uolumą ir tarsi paverčia visą vyskupiją misioniere.

Vyskupas turėtų: tarp savo žmonių, ypač sergančių ir vargo slegiamų, pažadinti sielų, kurios atvira širdimi aukotų Dievui savo maldas ir atgailos darbus už pasaulio evangelizaciją; noriai puoselėti jaunuolių bei dvasininkų pašaukimus misijų institutams ir būti dėkingas, kad Dievas kai kuriuos jų pasirenka misijinei Bažnyčios veiklai; raginti ir padėti vyskupijos kongregacijoms jungtis į misijų darbą; propaguoti tarp savo tikinčiųjų misijų institutų veiklą, ypač popiežiškąsias misijines draugijas. Mat šioms draugijoms teisėtai priklauso svarbiausia vieta, kadangi jos yra priemonės, padedančios katalikams nuo pat mažens persiimti tikra visuotinumo ir misijų dvasia bei sėkmingai telkti medžiaginius išteklius visoms misijoms pagal kiekvienos reikmes paremti⁸⁶.

Kadangi Viešpaties vynuogynui diena po dienos reikia vis daugiau darbininkų, o vyskupijų kunigai ir patys nori kaskart labiau dalyvauti pasaulio evangelizacijoje, Šventasis Sinodas trokšta, kad vyskupai, atmindami didžiulę kunigų stoką, kuri daugelyje kraštų trukdo evangelizacijai, kai kuriuos geresnių savo kunigų, besisiūlančių į misijas, po deramo pasirengimo pasiųstų į tas kunigijos stokojančias vyskupijas, kur jie, kupini tarnavimo dvasios, bent laikinai galėtų vykdyti misijų tarnybą⁸⁷.

Kad vyskupų misijinė veikla būtų veiksmingiau atliekama visos Bažnyčios gerovei, vyskupų konferencijos turėtų planingai tvarkyti savo teritorijos pagalbą misijoms.

Tose konferencijose vyskupai teaptaria vyskupijoms priklausančių kunigų siuntimą į misijų kraštus, tenustato kiekvienos vyskupijos pajamoms proporcingą sumą, kasmet skirtiną misijų reikalams⁸⁸, teieško būdų ir priemonių tiesioginei misijų pagalbai organizuoti ir tvarkyti. Taip pat teapsvarsto, kaip galėtų paremti arba, reikalui esant, įsteigti misijų institutus ir misijų darbui skirtas vyskupijos kunigų seminarijas, ir kaip paskatinti glaudesnius ryšius tarp tų institutų ir vyskupijų.

Be to, vyskupų konferencijų uždavinys taip pat yra steigti arba plėtoti organizacijas, kurios broliškai priimtų ir tinkamu būdu dvasiškai aptarnautų asmenis, vykstančius iš misijų kraštų dirbti arba studijuoti. Juk jie tolimas tautas tarsi paverčia kaimynėmis ir seniai krikščionybę priėmusioms bendruomenėms suteikia puikią progą kalbėtis su tomis tautomis, kurios dar negirdėjo Evangelijos, bei parodyti joms tikrąjį Kristaus veidą, atliekant meilės ir pagalbos pareigą⁸⁹.

Kunigai

39. Kunigai atstovauja Kristaus asmeniui ir yra vyskupų luomo bendradarbiai, atliekantys trejopą šventąjį uždavinį, prigimtimi susijusį su Bažnyčios misija⁹⁰. Tad tegu jie giliai suvokia, kad jų gyvenimas pašvęstas ir misijų tarnybai. Kadangi, atlikdami savo tarnybą, kuri glūdi ypač Bažnyčią tobulinančioje Eucharistijoje, jie patys bendrauja ir padeda kitiems bendrauti su Kristumi kaip Galva, negali nematyti, kiek daug dar trūksta Kūno pilnatvei ir kiek dar reikia darbuotis, kad jis diena po dienos augtų. Tad pastoraciją jie tvarkys taip, kad ji padėtų skleisti Evangeliją tarp nekrikščionių.

Eidami ganytojų pareigas, kunigai težadina ir tepalaiko tikinčiųjų ryžtą evangelizuoti pasaulį, katecheze ir pamokslais tesupažindina juos su Bažnyčios pareiga skelbti tautoms Kristų. Tenurodo krikščioniškoms šeimoms, kaip reikalinga ir garbinga išugdyti iš savo sūnų ir dukterų misionierių. Mokyklų ir katalikų organizacijų jaunuomenei teįkvepia misijų užsidegimo, kad iš jos kiltų būsimieji Evangelijos šaukliai. Temoko tikinčiusius melstis už misijas ir tenesigėdija prašyti joms išmaldos, tapdami tarsi elgetos dėl Kristaus ir sielų išganymo⁹¹.

Seminarijų bei universitetų dėstytojai atskleis jaunuoliams tikrąją pasaulio ir Bažnyčios būklę, idant jiems paaiškėtų neatidėliotinos nekrikščionių evangelizacijos būtinybė ir paskatintų jų uolumą. Dėstydami dogmatikos, Biblijos, moralės ir istorinius dalykus, teiškelia aikštėn juose glūdinčius misijinius aspektus, kad šitaip ugdoma būsimųjų kunigų misijinė sąmonė.

Vienuoliškieji institutai

40. Pasaulio evangelizacijoje labai svarbų vaidmenį vaidino ir tebevaidina kontempliatyviojo ir veikliojo gyvenimo vienuoliškieji institutai. Šventasis Sinodas mielai pripažįsta jų nuopelnus, dėkoja Dievui už visa, ką jie yra padarę Dievo garbei bei sielų tarnybai, ir ragina pradėtąjį darbą nenuilstamai tęsti toliau. Juk jie žino, kad meilės dorybė, kurios tobulesnio ugdymo reikalauja jų pašaukimas, skatina ir įpareigoja juos atsidėti tikrai katalikiškai dvasiai ir darbui⁹².

Kontempiatyviojo gyvenimo institutai dėl savo maldų, atgailos darbų ir sunkumų yra nepaprastai svarbūs sieloms atsivertimui, kadangi ne kas kitas kaip Dievas, mūsų prašomas, siunčia darbininkų į savo pjūtį (plg. Mt 9, 38), atveria nekrikščionių širdis, idant jie išgirstų Evangeliją (plg. Apd 16, 14), ir brandina jose išganymo žodį (plg. 1 Kor 3, 7). Negana to, šie institutai kviečiami steigti savo namus misijų kraštuose, kaip ne viena jau yra padaręs, kad prisitaikę prie tikrai religingų tautų tradicijų ir ten gyvendami, akivaizdžiai liudytų nekrikščionims Dievo didybę bei meilę ir žmonių vienybę Kristuje.

Veikliojo gyvenimo institutai, tiek siekiantys griežtai misijinio tikslo, tiek ne, nuoširdžiai Dievo akivaizdoje teklausia savęs, ar galėtų savo veiklą išplėsti taip, kad skleistų tarp tautų Dievo karalystę; ar galėtų kai kurias tarnybas pavesti kitiems, kad savo jėgas atpalaiduotų misijoms; ar galėtų imtis misijų veiklos, jei reikia, pritaikydamos savo konstitucijas, bet nenutoldamos nuo steigėjų dvasios; ar jų nariai pagal išgales dalyvauja misijų veikloje; ar jų gyvenimo būdas yra Evangelijos liudijimas, pritaikytas gyventojų pobūdžiui ir sąlygoms?

Kadangi Bažnyčioje Šventosios Dvasios įkvėpimu diena po dienos gausėja pasaulietiškųjų institutų, jų veikla kaip visiško pasišventimo pasaulio evangelizacijai ženklas, vyskupo vadovaujama, daugeriopai gali būti vaisinga misijoms.

Pasauliečiai

41. Pasauliečiai bendradarbiauja su Bažnyčiai evangelizacijoje ir nelyginant liudytojai bei gyvi įrankiai dalyvauja jos išganomojoje misijoje⁹³, ypač jei, Dievo pašaukti, vyskupų yra pasitelkiami šiam darbui.

Šalyse, jau tapusiose krikščioniškomis, pasauliečiai bendradarbiauja evangelizacijoje, ugdydami savyje bei kituose misijų pažinimą ir meilę, skatindami pašaukimus savo šeimoje, katalikų organizacijose ir mokyklose, teikdami visokeriopą paramą, idant neatlyginamai gautą tikėjimo dovaną galėtų dovanoti kitiems.

O misijų šalyse pasauliečiai, tiek atvykusieji, tiek vietiniai tesidarbuoja mokyklose, tetvarko žemiškuosius reikalus, tebendradarbiauja parapijos ir vyskupijos veikloje, testeigia ir teplėtoja įvairias pasauliečių apaštalavimo formas, kad naujųjų Bažnyčių tikintieji galėtų kuo greičiausiai imtis savo vaidmens visos Bažnyčios gyvenime⁹⁴.

Galiausiai pasauliečiai noriai tepadeda besivystančioms tautoms ekonominio ir visuomeninio gyvenimo srityse. Ta pagalba juo girtinesnė, kai ja siekiama steigti institucijas, susijusias su pamatinėmis visuomeninio gyvenimo struktūromis, arba kai ji skirta ugdyti atsakingiems valstybės asmenims.

Ypač verti pagyrimo tie pasauliečiai, kurie universitetuose arba moksliniuose institutuose istorijos bei religijotyros studijomis ugdo tautų bei religijų pažinimą, padėdami Evangelijos šaukliams ir rengdami kelią dialogui su nekrikščionimis.

Pasauliečiai broliška dvasia tebendrauja tiek su kitais krikščionimis, tiek su nekrikščionimis, ypač su tarptautinių sambūrių nariais, visą laiką atsižvelgdami į tai, kad „žemiškosios bendruomenės statyba visuomet būtų grindžiama Viešpačiu ir vedama į jį“⁹⁵.

Visiems šiems uždaviniams atlikti pasauliečiams būtinas techninis ir dvasinis pasirengimas, teikiamas tam tikslui skirtuose institutuose. Jų gyvenimas turėtų liudyti Kristų nekrikščionims, kaip sako apaštalas: „Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo Bažnyčios, šitaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, ieškodamas ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“ (1 Kor 10, 32–33).