PIRMAS SKYRIUS. KATALIKŲ EKUMENIZMO PRINCIPAI

Bažnyčios vienybė

2. Dievo meilė mums atsiskleidė, kai Dievo Sūnus, savo Tėvo viengimis, buvo pasiųstas į pasaulį, idant, tapęs žmogumi, visą žmoniją atpirkimu atgimdytų ir suburtų į viena². Prieš pasiaukodamas kaip tyra auka ant kryžiaus altoriaus, jis meldė Tėvą už tikinčiuosius, sakydamas: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21), ir įsteigė savo Bažnyčioje nuostabų Eucharistijos sakramentą, kuris ir ženklina, ir kuria Bažnyčios vienybę. Jis davė savo mokiniams naują tarpusavio meilės įsakymą³ ir pažadėjo atsiųsti Dvasią Guodėją⁴, Viešpatį ir gaivintoją, kad pasiliktų su jais per amžius.

Iškeltas ant kryžiaus ir pašlovintas, Viešpats Jėzus išliejo pažadėtąją Dvasią, kurios veikimu jis pašaukė ir subūrė Naujosios Sandoros tautą – Bažnyčią į tikėjimo, vilties ir meilės vienybę, kaip moko apaštalas: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 4–5). „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi… visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 27–28). Gyvenanti tikinčiuosiuose, pripildanti ir valdanti visą Bažnyčią Šventoji Dvasia kuria nuostabų tikinčiųjų bendravimą ir artimai visus suvienija Kristuje, nes ji yra Bažnyčios vienybės pagrindas. Ji įgyvendina malonių ir tarnybų įvairovę⁵, „kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui“ (Ef 4, 12).

Idant iki pasaulio pabaigos jo šventoji Bažnyčia visur įsitvirtintų, Kristus pavedė mokyti, valdyti ir šventinti Dvylikos kolegijai⁶. Iš jų išsirinko Petrą ir, šiam išpažinus tikėjimą, nusprendė ant jo pastatyti savo Bažnyčią; pažadėjo jam dangaus karalystės raktus⁷ ir, šiam išpažinus meilę, pavedė visas avis, idant stiprintų jų tikėjimą⁸ ir ganytų tobuloje vienybėje⁹, tuo tarpu pats Jėzus Kristus amžinai svarbiausias kertinis akmuo¹⁰ ir mūsų sielų ganytojas¹¹.

Jėzus Kristus nori, kad jo tauta augtų per apaštalus ir jų įpėdinius vyskupus su jų galva, Petro įpėdiniu, kurie, Šventosios Dvasios veikiami, ištikimai skelbia Evangeliją, teikia sakramentus ir su meile valdo; jis tobulina tos tautos bendrystę vienybėje vieno tikėjimo išpažinimu, bendruomeniniu Dievo garbinimu ir broliška Dievo šeimos santarve.

Taip Bažnyčia, vienatinė Dievo kaimenė, tarsi virš visų tautų iškelta vėliava¹², tarnaudama visai žmonių giminei taikos Evangelija¹³, viltingai keliauja į savo tikslą – dangiškąją tėvynę¹⁴.

Toksai yra šventasis Bažnyčios vienybės Kristuje ir per Kristų slėpinys, Šventajai Dvasiai įgyvendinant pareigų įvairovę, slėpinys. Aukščiausias šio slėpinio pavyzdys ir pradas yra vieno Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybė asmenų Trejybėje.

Atsiskyrusiųjų brolių ir Katalikų Bažnyčios santykiai

3. Vienoje ir vienatinėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų¹⁵; apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia¹⁶. O vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais – ne be abiejų pusių kaltės. Tų, kurie dabar gimsta tose bendruomenėse ir persiima jose gyvuojančiu Kristaus tikėjimu, atsiskyrimo nuodėme kaltinti negalima; juos Katalikų Bažnyčia apglėbia broliška pagarba ir meile. Juk tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. Žinoma, dėl įvairių skirtumų, susijusių su mokymu, o kartais ir su drausme ar Bažnyčios sąranga, tarp jų ir Katalikų Bažnyčios iškyla daug, kartais ir gana didelių kliūčių visiškai bažnytinei bendrystei, kurias ir stengiasi pašalinti ekumeninis sąjūdisi. Vis dėlto, per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų¹⁷, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje¹⁸.

Be to, tų sandų ar gėrybių, iš kurių statoma ir kuriais gaivinama pati Bažnyčia, gausių ir net vertingų pavyzdžių gali pasirodyti ir už regimų Katalikų Bažnyčios sienų; užrašytasis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis ir meilė, kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos ir kiti regimieji sandai, visa tai, kas kyla iš Kristaus ir į jį veda, teisėtai priklauso vienatinei Kristaus Bažnyčiai.

Mūsų atsiskyrusieji broliai taip pat atlieka nemaža šventų krikščionių tikėjimo apeigų. Nėra abejonės, kad jos įvairiais būdais, priklausomai nuo skirtingo kiekvienos Bažnyčios ar bendruomenės pobūdžio, tikrai gali kurti malonės gyvenimą ir turi būti laikomos tinkamomis priemonėmis išganymo bendrystei pasiekti.

Tad nors mes tikime, kad tos atsiskyrusiosios Bažnyčios¹⁹ ir bendruomenės patiria trūkumų, išganymo slėpinyje jos anaiptol nėra beprasmės ir bereikšmės. Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai.

Tačiau nei pavieniai mūsų atsiskyrusieji broliai, nei jų bendruomenės ir Bažnyčios nesidžiaugia ta vienybe, kurią Jėzus Kristus norėjo suteikti visiems viename kūne ir naujam gyvenimui atgimdytiems ir atnaujintiems žmonėms, kurią išpažįsta Šventasis Raštas ir garbingoji Bažnyčios Tradicija.

Mat tik per vienintelę visuotinę ir katalikišką Kristaus Bažnyčią, kuri yra bendroji pagalba išganymui, galima pasiekti visą išganymo priemonių pilnatvę. Juk tikime, kad Viešpats visas Naujosios Sandoros gėrybes pavedė tik Petro vadovaujamai apaštalų kolegijai, idant sudarytų žemėje vieną Kristaus kūną, į kurį turėtų visiškai įsijungti visi kokiu nors būdu jau priklausantys Dievo tautai. Nors tos tautos nariai savo žemiškosios kelionės metu gali nusidėti, ji auga Kristuje ir yra švelniai Dievo vedama, kaip numatyta slėpininguose jo planuose, kol džiaugsmingai pasieks visą amžinosios garbės pilnatvę dangaus Jeruzalėje.

Ekumenizmas

4. Šiandien, kai Šventosios Dvasios malonės veikimu daugelyje pasaulio dalių labai stengiamasi, meldžiamasi, kalbama ir veikiama Jėzaus Kristaus norimai vienybės pilnatvei pasiekti, šis Šventasis Susirinkimas ragina visus katalikus įžvelgti laiko ženklus ir uoliai dalyvauti ekumeniniame sąjūdyje.

Ekumeniniu sąjūdžiu yra laikomi darbai ir užmojai, planuojami ir organizuojami krikščionių vienybei ugdyti pagal įvairias Bažnyčios reikmes ir laiko aplinkybes. Pirmiausia tai visos pastangos pašalinti žodžius, sprendimus ir veiksmus, kurie, vertinant atsiskyrusiųjų brolių būklę, neatitinka teisybės ir tiesos, todėl apsunkina tarpusavio santykius. Paskiau – tikėjimo dvasia vykstančiose sueigose, kuriose dalyvauja skirtingų Bažnyčių arba bendruomenių nariai, pradėtas gerai apsišvietusių žinovų dialogas, per kurį kiekvienas nuodugniau paaiškina savo bendruomenės mokymą bei išryškina būdingus jos bruožus. Šitoks dialogas padeda visiems tikriau pažinti ir teisingiau įvertinti kiekvienos bendruomenės mokymą bei gyvenimą. Jo dėka bendruomenės taip pat ima glaudžiau bendradarbiauti kai kuriose bendrosios gerovės srityse, kuriose dirbti reikalauja kiekvieno krikščionio sąžinė; progai pasitaikius, galima susirinkti ir vieningai maldai. Galiausiai čia visi patikrina savo ištikimybę Kristaus valiai Bažnyčios atžvilgiu ir labai uoliai, kaip pridera, imasi atnaujinimo ir pertvarkymo darbą.

Ganytojų budriai stebimi sumaniai ir kantriai visa tai vykdantys Katalikų Bažnyčios tikintieji prisideda prie nešališkumo ir tiesos, santarvės ir bendradarbiavimo, broliškos meilės ir vienybės gėrio įsigalėjimo. Tuo keliu einant, pamažu bus nugalėtos kliūtys, trukdančios tobulai bažnytinę bendrystei, ir visi krikščionys, švęsdami vieną Eucharistiją, susiburs į vienos ir vienatinės Bažnyčios vienybę, kurią Kristus jai suteikė nuo pat pradžių. Tikime, kad ta vienybė neprarandamai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, ir viliamės, kad ji diena po dienos augs iki pasaulio pabaigos.

Aišku, kad parengiamasis sutaikinimo darbas su asmenimis, norinčiais visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, savo prigimtimi skiriasi nuo ekumeninio veikimo. Tačiau tarp jų nėra jokios priešybės, nes abu kyla iš nuostabaus Dievo patvarkymo.

Be abejo, veikdami ekumeniškai, tikintieji katalikai privalo rūpintis atsiskyrusiaisiais broliais, melsdamiesi už juos, supažindindami juos su Bažnyčia, pirmi žengdami jų pusėn. Tačiau pirmiausia jie turi nuoširdžiai ir nuodugniai apsvarstyti, ką reikia atnaujinti ir atlikti pačioje katalikų šeimoje, kad jos gyvenimas ištikimiau ir ryškiau liudytų mokymą ir sąrangą, Kristaus perduotus per apaštalus.

Nors Katalikų Bažnyčia apdovanota visa Dievo apreikštąja tiesa ir visomis malonės priemonėmis, jos nariai negyvena tokiu įkarščiu, kokiu privalėtų, todėl Bažnyčios veidas ne taip ryškiai šviečia mūsų atsiskyrusiesiems broliams ir visam pasauliui, o tai lėtina Dievo karalystės augimą. Todėl visi katalikai privalo siekti krikščioniškojo tobulumo²⁰ ir kiekvienas pagal savo pašaukimą stengtis, kad Bažnyčia, nešiodama savo kūne Jėzaus nusižeminimą ir apsimarinimą²¹, kasdien apsivalytų ir atsinaujintų, iki Kristus padarys ją garbingą, be jokios dėmės ar raukšlės²².

Būtinuose dalykuose išlaikydami vienybę, Bažnyčioje visi pagal kiekvienam tekusias pareigas tesinaudoja derama laisve, rinkdamiesi tiek įvairius dvasinio gyvenimo bei drausmės pavidalus, tiek įvairias liturgines apeigas, ir net imdamiesi teologinių apreikštosios tiesos studijų, tačiau visur tebrangina meilę. Taip elgdamiesi, jie vis geriau atskleis tikrąjį Bažnyčios katalikiškumą ir apaštališkumą.

Antra vertus, katalikai privalo su džiaugsmu pripažinti ir branginti atsiskyrusiuosiuose broliuose tikrai krikščioniškas gėrybes, kylančias iš bendro paveldo. Teisinga ir išganinga pripažinti Kristaus turtus ir dorybių veikimą žmonėse, kurie liudija Kristų, kartais net praliedami savo kraują, nes Dievas visuomet yra įstabus ir stebėtinas savo darbuose.

Taip pat nereikia pamiršti, kad visa, ką Šventosios Dvasios malone nuveikia atsiskyrusieji broliai, gali prisidėti ir prie mūsų auklėjimo. Kas tikrai krikščioniška, niekada neprieštarauja tikrosioms tikėjimo gėrybėms; negana to, tai visuomet gali padėti tobuliau įžvelgti patį Kristaus ir Bažnyčios slėpinį.

Tačiau krikščionių susiskaldymas kliudo Bažnyčiai įgyvendinti jai būdingą katalikiškumo pilnatvę tuose savo vaikuose, kurie jai priklauso pagal krikštą, bet yra atsiskyrę nuo visiškos bendrystės su ja. Net pačiai Bažnyčiai dėl to sunkiau tą katalikiškumo pilnatvę visais atžvilgiais išreikšti pačioje gyvenimo tikrovėje.

Šis Šventasis Sinodas su džiaugsmu stebi, kaip katalikai vis labiau įsijungia į ekumeninę veiklą, ir skatina viso pasaulio vyskupus ją sumaniai puoselėti ir įžvalgiai jai vadovauti.