ANTRAS SKYRIUS. EKUMENIZMO VYKDYMAS

Vienybės atkūrimas

5. Vienybės atkūrimas yra visos Bažnyčios, tiek tikinčiųjų, tiek ganytojų rūpestis, ir kiekvienas pagal išgales turėtų jo siekti tai kasdieniu krikščionišku gyvenimu, tai teologiniais ir istoriniais tyrinėjimais. Jau pats šis rūpestis tam tikru būdu atskleidžia visus krikščionis jungiančio ryšio buvimą ir veda į visišką ir tobulą maloningojo Dievo norimą vienybę.

Bažnyčios atsinaujinimas

6. Kadangi kiekvieno Bažnyčios atsinaujinimo²³ esmę sudaro išaugusi ištikimybė jos pašaukimui, ši ištikimybė neabejotinai yra vienybės siekimo pagrindas. Keliaujanšioji Bažnyčia Kristaus šaukiama imtis šio nuolatinio atsinaujinimo, kuris jai, kaip žmogiškai ir žemiškai institucijai, visuomet reikalingas. Tad jeigu, atsižvelgiant į dalykų padėtį ir meto aplinkybes, moralėje, bažnytinėje drausmėje arba net mokymo perteikimo būde (kurį reikia griežtai skirti nuo pačių tikėjimo tiesų) kai ko laikomasi nebe taip tiksliai, tebūnie tai tinkamu laiku teisingai ir reikiamai atnaujinta.

Taigi šis atsinaujinimas turi aiškią ekumeninę reikšmę. Įvairias Bažnyčios gyvenimo apraiškas, kuriomis šis atsinaujinimas jau vykdomas, – biblinį ir liturginį sąjūdį, Dievo žodžio skelbimą ir katechizaciją, pasauliečių apaštalavimą, naujas vienuoliškojo gyvenimo formas, santuokos sudvasinimą, Bažnyčios mokymą ir veiklą visuomeninėje srityje – dera laikyti gera žadančiu būsimos ekumenizmo pažangos laidu ir ženklu.

Vidinis atsivertimas

7. Nėra tikro ekumenizmo be vidinio atsivertimo. Juk vienybės troškimai kyla ir bręsta iš dvasios atsinaujinimo²⁴, savęs išsižadėjimo ir dosnios meilės. Todėl reikia melsti dieviškąją Dvasią nuoširdaus savęs išsižadėjimo, nuolankumo ir romumo tarnaujant bei didžio broliškumo kitiems malonės. „Taigi aš, kalinys Viešpatyje, sako tautų apaštalas, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 1–3). Šis raginimas skiriamas ypač tiems, kurie yra gavę šventimus Kristaus misijai tęsti. Juk Kristus pas mus „atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28).

Šv. Jonas liudija: „Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį [Dievą] melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio“ (1 Jn 1, 10). Tai galioja ir kalbant apie nusikaltimus prieš vienybę. Todėl nuolankiai prašome Dievą ir atsiskyrusiuosius brolius mums atleisti, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

Teatmena visi Kristaus tikintieji, kad juo tyriau jie stengsis gyventi pagal Evangeliją, juo sėkmingiau ugdys krikščionių vienybę ir net gyvens ja. Mat juo glaudžiau jie susivienys bendrystėje su Tėvu, Žodžiu ir Dvasia, juo nuoširdžiau ir lengviau įstengs didinti tarpusavio broliškumą.

Bendra malda

8. Širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu.

Tarp katalikų yra įsigalėjęs paprotys dažnai rinktis ir melstis už Bažnyčios vienybę ta malda, kuria pats Išganytojas mirties išvakarėse karštai prašė Tėvą: „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).

Kai kuriais ypatingais atvejais, pavyzdžiui, rengiant maldas „už vienybę“ ir ekumeniniuose susitikimuose, katalikams leistina ir net pageidautina melstis išvien su atsiskyrusiaisiais broliais. Tokios bendros maldos iš tikrųjų yra labai sėkminga priemonė išmelsti vienybės malonei. Jos taip pat parodo tikruosius ryšius, dar ir šiandien tebejungiačius katalikus su atsiskyrusiaisiais broliais: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Tačiau communicatio in sacris [„bendro dalyvavimo šventuosiuose dalykuose“] negalima laikyti priemone, be atodairos vartotina krikščionių vienybei atkurti. Šis communicatio iš esmės priklauso nuo dviejų principų: Bažnyčios vienybės išreiškimo ir naudojimosi malonės priemonėmis. Vienybės išraiška dažniausiai šitaip bendrauti draudžia. Siekiama malonė kai kada tai skatina. Kaip čia konkrečiai derėtų elgtis, išmintingai tenuspręs vietos vyskupas, atsižvelgdamas į visas laiko, vietos ir asmenines aplinkybes, nebent, laikydamasi savo statutų, vyskupų konferencija arba Šventasis Sostas nutartų kitaip.

Abipusė broliška pažintis

9. Reikia pažinti atsiskyrusiųjų brolių dvasią. Tam būtinos studijos, grįstos tiesa ir geranoriškumo dvasia. Tinkamai parengti katalikai turi geriau pažinti šių brolių mokymą ir istoriją, dvasinį ir liturginį gyvenimą, religinę psichologiją ir kultūrą. Tam tikslui daug padeda abiejų pusių susitikimai, ypač teologiniams klausimams svarstyti, kuriuose kiekvienas kalba su kitu kaip lygus su lygiu, žinoma, jei asmenys, su vyskupų žinia tuose susirinkimuose dalyvaujantys, yra tikri specialistai. Iš tokio dialogo taip pat geriau paaiškėja tikroji Katalikų Bažnyčios padėtis. Šitaip labiau išryškėja atsiskyrusiųjų brolių galvosena, o jiems tinkamiau pristatomas mūsų tikėjimas.

Ekumeninis ugdymas

10. Šventoji teologija bei kiti, ypač istoriniai, dalykai turi būti dėstomi ir į ekumeniniu atžvilgiu, idant kuo labiau atitiktų tikrovę.

Labai svarbu, kad būsimieji ganytojai ir kunigai būtų gerai pasisavinę šitaip, o ne polemiškai išdėstytą teologiją, ypač atsiskyrusiųjų brolių santykių su Katalikų Bažnyčia klausimais.

Juk nuo kunigų parengimo nepaprastai daug priklauso, kaip bus šviečiami ir dvasiškai ugdomi pasauliečiai ir vienuoliai.

Katalikai, atliekantys misijų darbą tose pačiose šalyse, kaip ir kiti krikščionys, šiandien ypač turi būti susipažinę su klausimais, kuriuos jų apaštalavimui kelia ekumenizmas, ir rezultatais, kurių jis pasiekia.

Tikėjimo raiška

11. Katalikų tikėjimo raiškos metodas ir būdas jokiu būdu neturi tapti kliūtimis dialogui su broliais. Būtina aiškiai išdėstyti vientissą mokymą. Ekumenizmui nieko nėra svetimiau, kaip tas klaidingas irenizmas, nuo kurio nukenčia katalikų mokymo grynumas ir kuris aptemdo jo tikrąją ir griežtąją prasmę.

Katalikų tikėjimą reikia aiškinti kaip galima giliau ir tiksliau, tokiu būdu ir tokiais žodžiais, kuriuos galėtų teisingai suprasti ir atsiskyrusieji broliai.

Be to, dalyvaudami ekumeniniame dialoge katalikų teologai privalo laikytis Bažnyčios mokymo ir žengti drauge su tiesos troškimu, meile ir nuolankumu. Lygindami mokymus, jie teatmena, jog esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba „hierarchijos“, nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus. Taip bus nutiestas kelias, kuriuo einančius broliškas lenktyniavimas skatins giliau pažinti bei aiškiau išreikšti neišmatuojamus Kristaus turtus²⁵.

Bendradarbiavimas su atsiskyrusiaisiais broliais

12. Visi krikščionys visų tautų akivaizdoje teišpažįsta tikį vieną triasmenį Dievą ir įsikūnijusį Dievo Sūnų, mūsų Atpirkėją bei Viešpatį. Gerbdami vieni kitus, bendromis pastangomis teliudija mūsų viltį, kuri niekados neapvilia. Kadangi dabarties laikais ypač plečiasi bendradarbiavimas visuomeninėje srityje, ir visi žmonės kviečiami veikti kartu, juo labiau bendrai veikti kviečiami tikintieji Dievą ir ypač visi Kristaus vardu pažymėti krikščionys. Visų krikščionių bendradarbiavimas gyvai atskleidžia tą tarpusavio ryšį, kurio jie siejami jau dabar ir kuris aiškiau nušviečia tarnaujančio Kristaus veidą. Daugelyje kraštų jau pradėtą bendradarbiavimą reikia vis labiau tobulinti, ypač socialinės ir techninės raidos šalyse, tiek deramai vertinant žmogaus asmens orumą, tiek skleidžiant taiką, tiek pritaikant Evangeliją visuomeninio gyvenimo reikalams, tiek krikščioniškąja dvasia tobulinant mokslą bei meną, tiek panaudojant visokiausias priemones šalinti mūsų laikų vargams – badui ir nelaimėms, neraštingumui ir skurdui, pastogės trūkumui ir neteisingam gėrybių padalijimui. Šis bendradarbiavimas lengvai išmoko visus tikinčiuosius Kristų geriau pažinti bei labiau vertinti vienas kitą ir tiesia kelią krikščionių vienybei.