TREČIAS SKYRIUS. BAŽNYČIOS HIERARCHINĖ SANTVARKA IR VYSKUPYSTĖ

Įžanga

18. Dievo tautai ganyti ir nuolatos gausinti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairias tarnybas, skirtas viso kūno gerovei. Juk gavusieji šventąją galią tarnautojai iš tikrųjų tarnauja savo broliams, idant visi, priklausantys Dievo tautai ir dėl to galintys džiaugtis tikruoju krikščionio kilnumu, laisvai ir tvarkingai žengdami į tą patį tikslą, pasiektų išganymą.

Šis Šventasis Sinodas, eidamas Vatikano I Susirinkimo pėdomis, drauge su juo moko ir skelbia, jog Jėzus Kristus, amžinasis Ganytojas, įsteigė šventąją Bažnyčią, pasiųsdamas apaštalus, kaip ir pats buvo Tėvo siųstas (plg. Jn 20, 21), ir norėjo, kad jų įpėdiniai, tai yra vyskupai, būtų jo Bažnyčioje ganytojai iki pasaulio pabaigos. O kad pats episkopatas būtų vienas ir nedalus, palaimintąjį Petrą jis paskyrė kitų apaštalų vyresniuoju ir įsteigė jame nuolatinį regimą tikėjimo ir bendravimo vienybės pradmenį bei pamatą³⁷. Mokymą apie Romos popiežiaus šventosios viršenybės įsteigimą, amžinumą, galią bei pobūdį ir apie jo neklaidingą Magisteriumą Šventasis Sinodas iš naujo pateikia tvirtam visų tikinčiųjų tikėjimui ir, tęsdamas pradėtąjį darbą, nutaria visų akivaizdoje išpažinti ir paskelbti mokymą apie vyskupus, apaštalų įpėdinius, kartu su Petro įpėdiniu, Kristaus vietininku³⁸ ir visos Bažnyčios regimąja galva, valdančius gyvojo Dievo namus.

Dvylikos pašaukimas

19. Viešpats Jėzus, pasimeldęs Tėvui, pasišaukdamas tuos, kuriuos pats norėjo, dvylika paskyrė savo palydovais ir pasiuntiniais Dievo karalystei skelbti (plg. Mk 3, 13–19; Mt 10, 1–42). Tuos apaštalus (plg. Lk 6, 13) jis padarė tam tikra kolegija, tai yra nuolatiniu sambūriu, kuriam vadovauti paskyrė iš jų pačių išrinktą Petrą (plg. Jn 21, 15–17). Pirmiausia juos pasiuntė pas Izraelio vaikus, paskui – į visas tautas (plg. Rom 1, 16), idant jie, būdami jo galios dalininkai, visus žmones padarytų jo mokiniais, šventintų ir valdytų (plg. Mt 28, 16–20; Mk 16, 15; Lk 24, 45–48; Jn 20, 21–23), šitaip plėstų Bažnyčią ir, Viešpaties vedami, tarnaudami ganytų ją per visas dienas iki amžių pabaigos (plg. Mt 28, 20). Šiam uždaviniui vykdyti jie buvo pilnatviškai sutvirtinti Sekminių dieną (plg. Apd 2, 1–36), kaip buvo pažadėjęs Viešpats: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Visur skelbdami Evangeliją (plg. Mk 16, 20), kurią klausantieji priėmė veikiami Šventosios Dvasios, apaštalai sutelkė visuotinę Bažnyčią, kurią Viešpats pagrindė apaštalais ir pastatė ant jų vadovo – palaimintojo Petro; pats Jėzus Kristus yra jos kertinis akmuo (plg. Apr 21, 14; Mt 16, 18; Ef 2, 20) ³⁹.

Vyskupai – apaštalų įpėdiniai

20. Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20), nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai pasirūpino toje hierarchiškai sutvarkytoje bendruomenėje palikti įpėdinių.

Apaštalai ne tik turėjo įvairių padėjėjų tarnaudami⁴⁰, bet, idant ir po jų pačių mirties jiems patikėtoji užduotis būtų tęsiama, savo tiesioginiams bendradarbiams tarsi testamentu pavedė tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą⁴¹, pavesdami jiems rūpintis visa kaimene, kurioje Šventoji Dvasia juos paskyrė ganyti Dievo Bažnyčią (plg. Apd 20, 28). Taip apaštalai pasiskyrė tuos vyrus įpėdiniais ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnybą perimtų kiti patikimi žmonės⁴². Tarp įvairių tarnybų, vykdomų Bažnyčioje nuo ankstyviausių laikų, kaip liudija tradicija, pirmoji vieta tenka pareigai tų, kurie, paskirti vyskupais nuo pradžios besitęsiančion įpėdinystės eilėn⁴³, yra apaštališkosios sėklos perteikėjai⁴⁴. Šitaip, kaip liudija šv. Ireniejus, apaštalų paskirtieji vyskupai ir tų vyskupų įpėdiniai skelbia⁴⁵ ir sergi⁴⁶ apaštalų tradiciją visame pasaulyje iki mūsų dienų.

Tad vyskupai su jiems padedančiais kunigais ir diakonais perėmė tarnavimą bendruomenei⁴⁷, Dievo vietoje vadovaudami savo ganomai kaimenei⁴⁸ kaip mokytojai, šventojo kulto kunigai, valdymo tarnautojai⁴⁹. Kaip išlieka pareigos, Viešpaties suteiktos būtent Petrui, pirmajam iš apaštalų, ir vėliau perduotinos jo įpėdiniams, taip išlieka ir apaštalų pareigos ganyti Bažnyčią, pavestos nepertraukiamu būdu atlikti šventajam vyskupų luomui⁵⁰. Todėl Šventasis Sinodas moko, kad vyskupai kaip Bažnyčios ganytojai Dievo paskyrimu yra apaštalų įpėdiniai⁵¹ ir kad kas jų klauso, tas klauso Kristaus, o kas juos paniekina, tas paniekina Kristų ir tą, kuris Kristų siuntė (plg. Lk 10, 16) ⁵².

Vyskupystės sakramentiškumas

21. Vyskupų, kuriems padeda kunigai, asmenyje tikinčiųjų viduryje dalyvauja Viešpats Jėzus Kristus, vyriausiasis kunigas. Sėdėdamas Dievo Tėvo dešinėje, jis nesiliauja dalyvavęs savo vyskupų sambūryje⁵³ ir per jų išskirtinę tarnybą pirmiausia visoms tautoms skelbia Dievo žodį bei tikintiesiems nuolat teikia tikėjimo sakramentus; per jų tėviškas pareigas (plg. 1 Kor 4, 15) atgimdydamas iš aukštybių, jis įjungia į savo kūną naujus narius; galiausiai per jų išmintį ir apdairumą jis kreipia bei tvarko Naujojo Testamento tautą jos kelionėje į amžinąją laimę. Ganytojai, išrinkti ganyti Viešpaties kaimenę, yra Kristaus tarnautojai ir Dievo malonių teikėjai (plg. 1 Kor 4, 1), kuriems pavesta liudyti Dievo malonės Evangeliją (plg. Rom 15, 16; Apd 20, 24) bei garbingai tarnauti Dvasiai ir teisingumui (plg. 2 Kor 3, 8–9).

Tokioms svarbioms pareigoms atlikti apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu iš aukštybių nužengusios Šventosios Dvasios išliejimu (plg. Apd 1, 8; 2, 4; Jn 20, 22–23) ir patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną (plg. 1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6–7), kuri iki mūsų dienų perduodama per vyskupo konsekraciją⁵⁴. Šventasis Sinodas moko, kad per vyskupo konsekraciją suteikiama kunigystės sakramento pilnatvė, kurią ir liturginiai Bažnyčios papročiai, ir šventųjų Tėvų balsai vadina aukščiausiąja kunigyste, šventosios tarnybos visuma⁵⁵. Drauge su šventinimo pareiga vyskupo konsekracija taip pat suteikia mokymo ir valdymo pareigas, tačiau jos iš prigimties gali būti vykdomos vien hierarchiškai bendraujant su kolegijos galva ir nariais. Kaip aiškiai liudija Tradicija, atskleidžianti ypač liturginėse apeigose ir tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios papročiuose, rankų uždėjimu ir konsekracijos žodžiais taip suteikiama⁵⁶ Šventosios Dvasios malonė ir įspaudžiama⁵⁷ šventoji žymė, kad vyskupai prakilniu ir regimu būdu užima paties Kristaus – mokytojo, ganytojo ir kunigo – vietą ir veikia, atstovaudami jo asmeniui⁵⁸. Vyskupams privalu Šventimų sakramentu į vyskupų bendriją įtraukti naujų išrinktųjų.

Vyskupų kolegija ir jos vadovas

22. Kaip Viešpaties paliepimu šventasis Petras ir kiti apaštalai sudaro vieną apaštalų kolegiją, taip tarpusavyje sujungti ir Petro įpėdinis Romos popiežius bei apaštalų įpėdiniai vyskupai. Itin sena tvarka, kurios laikydamiesi vyskupai visame pasaulyje jungėsi tarpusavyje ir su Romos vyskupu vienybės, meilės bei taikos ryšiais⁵⁹, taip pat sukviečiami Susirinkimai⁶⁰, kuriuose būdavo bendrai sprendžiami⁶¹ svarbesni dalykai, daugeliu nuomonių suteikiant svarumo sprendimams⁶², rodo kolegialų episkopato pobūdį ir prasmę. Tai aiškiai patvirtina per amžius įvykę visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai. Tą pat rodo ir senas paprotys sukviesti daugiau vyskupų dalyvauti naujai išrinktojo pakėlime į aukščiausią kunigystės tarnybą. Vyskupų bendrijos nariu tampama per sakramentinę konsekraciją ir hierarchinę bendrystę su kolegijos galva ir kitais nariais.

Tačiau vyskupų kolegija arba bendrija turi galios tik drauge su Romos popiežiumi, Petro įpėdiniu, kaip savo galva, kurio viršenybės galia visiems – tiek ganytojams, tiek tikintiesiems – lieka nepažeista. Mat Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko ir visos Bažnyčios ganytojo pareigas Bažnyčioje turi aukščiausią ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis. Vyskupų luomas, magisteriumu ir pastoraciniu valdymu būdamas apaštalų kolegijos įpėdinis ir net nuolatinė pačios apaštalų bendrijos tąsa, kartu su savo galva – Romos popiežiumi ir visada tik su ja taip pat yra aukščiausios ir pilnutinės galios subjektas visoje Bažnyčioje⁶³, tačiau šia galia gali naudotis tik Romos popiežiaus sutikimu. Viešpats tik vieną Simoną padarė Bažnyčios uola ir jam vienam davė Bažnyčios raktus (plg. Mt 16, 18–19), jį paskyrė visos savo kaimenės ganytoju (plg. Jn 21, 15 tt.), tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti (Mt 16, 19), be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva (Mt 18, 18; 28, 16–20) ⁶⁴. Ši kolegija, būdama sudaryta iš daugelio, išreiškia Dievo tautos įvairovę ir visuotinumą, o būdama suburta po viena galva – Kristaus kaimenės vienybę. Joje vyskupai, ištikimai pripažindami savo galvos viršenybę ir valdžią, veikia savo galia tikinčiųjų ir net visos Bažnyčios gerovei, Šventajai Dvasiai nuolatos stiprinant jos organinę sąrangą ir santarvę. Aukščiausioji tos kolegijos galia visai Bažnyčiai iškilmingai panaudojama visuotiniame Bažnyčios Susirinkime. Visuotinis Susirinkimas būna tik tada, kai Petro įpėdinis jį kaip tokį patvirtina ar bent jau priima; šiuos Susirinkimus sukviesti, jiems pirmininkauti ir juos patvirtinti yra Romos popiežiaus išimtinė teisė⁶⁵. Drauge su popiežiumi ta pačia kolegialia galia gali naudotis ir plačiajame pasaulyje gyvenantys vyskupai, jei tik kolegijos galva juos pašaukia kolegialiai veikti ar bent jau pritaria pasklidusių vyskupų vieningam veikimui arba laisvai jį priima, kad jis taptų tikrai kolegialiu aktu.

Vyskupų santykiai su visuotine Bažnyčia ir dalinėmis Bažnyčiomis

23. Kolegiali vienybė taip pat pasirodo kiekvieno vyskupo abipusiuose santykiuose su dalinėmis Bažnyčiomis ir su visuotine Bažnyčia. Romos popiežius kaip Petro įpėdinis yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas⁶⁶. Be to, kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje⁶⁷, suformuotoje visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia⁶⁸. Todėl kiekvienas vyskupas atstovauja savo Bažnyčiai, o visi drauge su popiežiumi – visai Bažnyčiai, siejamai taikos, meilės ir vienybės.

Kiekvieno vyskupo, vadovaujančio dalinei Bažnyčiai, pastoracinė valdžia aprėpia vien jam pavestą Dievo tautos dalį, bet ne kitas Bažnyčias ir ne visuotinę Bažnyčią. Tačiau kaip vyskupų kolegijos nariai ir teisėti apaštalų įpėdiniai Kristaus potvarkiu ir priesaku jie yra įpareigoti rūpintis visuotine Bažnyčia⁶⁹, o tai nors ir atliekama ne jurisdikciniais veiksmais, itin padeda visuotinės Bažnyčios gerovei. Mat visi vyskupai turi skatinti bei saugoti tikėjimo vienybę ir visos Bažnyčios bendrąja drausmę, ugdyti tikinčiųjų meilę visam mistiniam Kristaus Kūnui, ypač neturtingiems ir kenčiantiems jo nariams bei tiems, kurie persekiojami dėl teisybės (plg. Mt 5, 10). Galiausiai jie turi skatinti visokeriopą veiklumą, bendrą visai Bažnyčiai, idant plistų tikėjimas ir visiems žmonėms patekėtų pilnutinės tiesos šviesa. Be to, šventa tiesa, kad gerai valdydami savo Bažnyčią kaip visuotinės Bažnyčios dalį, jie veiksmingai prisideda prie viso mistinio Kūno, kuris drauge yra Bažnyčių kūnas, gėrio⁷⁰.

Rūpintis, kad visoje žemėje būtų skelbiama Evangelija, yra ganytojų bendrijos reikalas. Juos visus drauge tam įgaliojo Kristus, paskirdamas bendrą uždavinį, kaip jau Efezo Susirinkimo Tėvams priminė popiežius Celestinas⁷¹. Todėl kiekvienas vyskupas, kiek leidžia atliekamos pareigos, privalo stoti į bendrą darbą drauge su kitais ir su Petro įpėdiniu, kuriam ypatingu būdu pavesta didi pareiga – plėsti krikščionių giminę⁷². Tad jie, tiek patys tiesiogiai, tiek skatindami uolų tikinčiųjų bendradarbiavimą, turi visomis išgalėmis stengtis parūpinti misijoms pjūties darbininkų ir dvasinės bei medžiaginės paramos. Galiausiai, sudarydami visuotinės meilės bendruomenę ir sekdami gerbtinu senovės pavyzdžiu, vyskupai mielai teteikia brolišką pagalbą kitoms Bažnyčioms, ypač kaimyninėms ir labiau stokojančioms.

Dievo apvaizdos veikimu įvairios Bažnyčios, apaštalų bei jų įpėdinių įsteigtos įvairiose vietose, ilgainiui suaugo į daugelį organiškai sujungtų sambūrių, kurie, nepažeisdami tikėjimo vienybės ir visuotinės Bažnyčios vienatinės dieviškosios santvarkos, turi savą drausmę, liturgiją, teologinį ir dvasinį paveldą. Kai kurios jų, ypač senosios patriarchiškosios Bažnyčios, tarsi tikėjimo motinos dukteris pagimdė kitas ir su jomis iki mūsų dienų jas tebesieja glaudesnis meilės ryšys sakramentiniame gyvenime ir abipusiame teisių bei pareigų gerbime⁷³. Ši vienybės siekianti vietinių Bažnyčių įvairovė aiškiau parodo nedalios Bažnyčios katalikiškumą. Panašiai ir vyskupų konferencijos šiandien gali daug ir vaisingai prisidėti, kad kolegialumo dvasia būtų pritaikoma konkrečiai.

Vyskupų tarnyba

24. Viešpats, kuriam duota visa galia danguje ir žemėje, siunčia vyskupus kaip apaštalų įpėdinius mokyti visų tautų ir skelbti Evangelijos visai kūrinijai, idant visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą (plg. Mt 28, 18–20; Mk 16, 15–16; Apd 26, 17 t.). Šiai miisijai įgyvendinti Viešpats apaštalams pažadėjo ir Sekminių dieną iš dangaus atsiuntė Šventąją Dvasią, kad remdamiesi ja liudytų jį iki žemės pakraščių genčių, tautų ir karalių akivaizdoje (plg. Apd 1, 8; 2, 1 tt.; 9, 15). Šios pareigos, Viešpaties pavestos savo tautos ganytojams, yra tikras tarnavimas; Šventasis Raštas jas prasmingai vadina diakonia, tai yra tarnyba (plg. Apd 1, 17 ir 25; 21, 19; Rom 11, 13; 1 Tim 1, 12).

Vyskupams kanoninė misija gali būti suteikiama pagal teisėtus papročius, neatšauktus Bažnyčios aukščiausiosios bei visuotinės valdžios, arba pagal tos pačios vadovybės išleistus arba pripažintus įstatymus, arba tiesiogiai per patį Petro įpėdinį; šiam nesutikus arba paneigus apaštališkąją vienybę, niekas negali būti paskirtas vyskupo pareigoms⁷⁴.

Vyskupų pareiga mokyti

25. Tarp vyskupų pagrindinių pareigų ypač svarbią vietą užima Evangelijos skelbimas⁷⁵. Vyskupai yra tikėjimo šaukliai, atvedantys Kristui naujų mokinių, ir autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti, mokytojai, kurie jiems pavestiems žmonėms skelbia būtiną įtikėti bei gyvenime pritaikyti tikėjimą ir nušviečia jį Šventosios Dvasios šviesa, imdami iš Apreiškimo lobyno nauja ir sena (plg. Mt 13, 52); jie rūpinasi, kad tikėjimas neštų vaisių, ir budriai gina savo kaimenę nuo gresiančių klaidų (plg. 2 Tim 4, 1–4). Vyskupus, mokančius drauge su Romos popiežiumi, visiems reikia gerbti kaip dieviškosios ir katalikiškosios tiesos liudytojus, ir Kristaus vardu paskelbtą savo vyskupo sprendimą dėl tikėjimo bei doros dalykų tikintieji turi priimti ir jo ištikimai laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu. Šis dievobaimingas valios ir proto klusnumas ypač turi būti reiškiamas Romos popiežiaus tikrajam magisteriumui net tada, kai jis nekalba ex cathedra, pagarbiai pripažįstant jo aukščiausiąjį magisteriumą ir ištikimai laikantis jo paskelbtų sprendimų pagal jo pareikštą mintį bei valią, ypač atspindimus arba dokumentų pobūdžio, arba to paties mokymo kartojimo, arba išraiškos būdo.

Pavieniai vyskupai neturi neklystamumo dovanos, tačiau net pasklidę pasaulyje jie neklystamai skelbia Kristaus mokslą, bendrystėje vieni su kitais ir su Petro įpėdiniu autentiškai mokydami tikėjimo bei dorovės dalykų ir sutardami, kad koks nors vienas sprendimas dėl šių dalykų yra galutinis⁷⁶. Tai dar labiau aiškėja, jiems susibūrus visuotiniame Susirinkime kaip visos Bažnyčios tikėjimo bei dorovės mokytojams ir teisėjams, kurių apibrėžimų reikia laikytis su tikėjimo klusnumu⁷⁷.

Šis neklystamumas, kurį dieviškasis Išganytojas panoro suteikti savo Bažnyčiai, kai ji apibrėžia tikėjimo ir dorovės mokymą, aprėpia visą dieviškojo Apreiškimo lobį, kuris turi būti šventai saugomas ir ištikimai perteikiamas. Romos popiežius, vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą (plg. Lk 22, 32), galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo arba dorovės mokymo dalyką⁷⁸. Todėl pagrįstai sakoma, kad jo apibrėžiami dalykai yra nepakeičiami patys savaime, o ne dėl Bažnyčios pritarimo, būdami paskelbti su Šventosios Dvasios pagalba, jam pažadėta palaimintojo Petro asmenyje, todėl nereikalingi jokio kito patvirtinimo ir negaliimi apskųsti jokiam kitam teismui. Popiežius tuomet ne sprendžia kaip privatus asmuo, bet dėsto arba gina katalikų tikėjimo mokymą kaip visos Bažnyčios aukščiausiasis mokytojas, kuriame ypatingu būdu glūdi pačios Bažnyčios neklystamumas⁷⁹. Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas glūdi ir vyskupų kolegijoje, kartu su Petro įpėdiniu vykdanšioje aukščiausiąjį magisteriumą. Šitaip apibrėžiamiems dalykams niekada negali stigti Bažnyčios pritarimo, nes joje veikia ta pati Šventoji Dvasia, kurios visa Kristaus kaimenė išlaikoma ir stiprinama tikėjimo vienybėje⁸⁰.

Ką nors nusprendęs Romos popiežius, arba vyskupų kolegija drauge su juo, skelbia tai pagal patį Apreiškimą, prie kurio visi turi jungtis bei derintis ir kuris raštu ar padavimu nepažeistas perteikiamas teisėtos vyskupų įpėdinystės ir ypač paties Romos popiečiaus rūpesčiu; tiesos Dvasiai šviečiant, jis Bažnyčioje šventai saugomas bei ištikimai aiškinamas⁸¹. Popiežius ir vyskupai uoliai stengiasi atitinkamomis priemonėmis jį deramai ištirti ir tinkamai išreikšti, kaip reikalauja jų pareigos ir dalyko svarba⁸². Tačiau naujo viešo apreiškimo, priklausančio dieviškajam tikėjimo lobiui, jie negauna⁸³.

Vyskupų pareiga šventinti

26. Šventimų sakramento pilnatvės paženklintas vyskupas yra „aukščiausiosios kunigystės malonės dalytojas“⁸⁴, ypač Eucharistijoje, kurią atnašauja pats arba paveda atnašauti kitiems⁸⁵ ir kuria nuolatos gyvena ir auga Bažnyčia. Ši Kristaus Bažnyčia tikrai yra visose teisėtose vietos tikinčiųjų susirinkimuose, kurie, susibūrę apie savo ganytojus, Naujajame Testamente ir patys vadinami bažnyčiomis⁸⁶. Savo vietovėse jos tikrai yra naujoji tauta, Dievo pašaukta su Šventąja Dvasia ir su tvirtu įsitikinimu (plg. 1 Tes 1, 5). Kristaus Evangelijos skelbimu jose suburiami tikintieji ir švenčiamas Viešpaties vakarienės slėpinys, „idant Viešpaties kūno ir kraujo maistu visa sujungtų brolybė“⁸⁷. Vyskupui atliekant šventąją tarnybą⁸⁸, kiekviena prie altoriaus susirinkusi bendruomenė yra tos meilės ir „mistinio Kūno vienybės, be kurios negali būti išganymo“⁸⁹, simbolis. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai menkos, neturtingos ir išblaškytos, gyvena Kristus, kurio dėka suburta viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Bažnyčia⁹⁰. Juk „dalyvavimas Viešpaties kūne ir kraujyje įvykdo ne ką kita, kaip mūsų virsmą tuo, ką priimame“⁹¹.

Kiekvienam teisėtam Eucharistijos atnašavimui vadovauja vyskupas, kuriam pavesta pareiga krikščionių tikėjimo kultu garbinti dieviškąją Didenybę ir tvarkyti tą kultą pagal Viešpaties įsakymus ir Bažnyčios įstatymus, konkrečiu sprendimu pritaikant juos savo vyskupijai.

Tad vyskupai, melsdamiesi ir darbuodamiesi žmonių labui, įvairiopai ir gausiai paskleidžia Kristaus šventumo pilnatvės. Žodžio tarnyba jie perteikia Dievo galybę tikinčiųjų išganymui (plg. Rom 1, 16), o sakramentais, kurių reguliarų ir vaisingą teikimą tvarko savo autoritetu⁹², šventina tikinčiuosius. Jie tvarko krikšto, kuriuo tikintiesiems leidžiama tapti Kristaus karališkosios kunigystės dalininkais, teikimą. Jie yra pirminiai sutvirtinimo tarnautojai, šventimų sakramento teikėjai ir atgailos drausmės tvarkytojai, rūpestingai raginantys ir mokantys savo tautą ištikimai ir pagarbiai atlikti savo vaidmenį liturgijoje, ypač Mišių šventojoje aukoje. Galiausiai savo vadovaujamiesiems jie turi padėti savo gyvenimo pavyzdžiu, susilaikydami nuo bet kokio blogo poelgio ir, kiek galėdami, Viešpaties padedami, keisdamiesi į gera, idant drauge su jiems patikėtąja kaimene pasiektų amžinąjį gyvenimą⁹³.

Vyskupų pareiga valdyti

27. Kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai, vyskupai jiems pavestąsias dalines Bažnyčias valdo⁹⁴ patarimais, įtikinėjmais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia, tačiau naudotis ja gali vien tam, kad savo kaimenę pagausintų tiesa ir šventumu, atmindami, jog didesnis turi tapti mažesniu, o vadovaujantis – patarnautoju (plg. Lk 22, 26–27). Valdžia, kurią jie asmeniškai vykdo Kristaus vardu, yra būdinga, paprasta ir tiesioginė [propria, ordinaria et immediata], nors Bažnyčios aukščiausioji vadovybė galiausiai tvarko naudojimąsi ja ir Bažnyčios arba tikinčiųjų labui gali atitinkamai ją apriboti. Šios valdžios dėka vyskupai turi šventą teisę ir pareigą Viešpačiui leisti savo valdiniams įstatymus, teisti ir tvarkyti visa, kas priklauso kultui ir apaštalavimui.

Jiems pilnutinai pavestos pastoracinės pareigos, tai yra įprastinis ir kasdienis rūpinimasis savo avimis, ir jie nelaikytini Romos popiežių pavaduotojais, nes vykdo jiems būdingą [propria] valdžią ir yra visiškai teisingai vadinami savo valdomų žmonių „prievaizdais“⁹⁵. Taigi jų valdžia nėra panaikinama aukščiausiosios ir visuotinės valdžios, bet priešingai – tvirtinam, stiprinama ir ginama⁹⁶, nes Šventoji Dvasia nesilpstamai sergsti Kristaus nustatytąją Bažnyčios valdymo formą.

Šeimos Tėvo pasiųstas valdyti jo šeimos, vyskupas telaiko sau prieš akis pavyzdžiu gerąjį Ganytoją, kuris atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (plg. Mt 20, 28; Mk 10, 45) ir paaukoti už avis savo gyvybės (plg. Jn 10, 11). Paimtas iš žmonių ir pats apgaubtas silpnumo, jis geba užjausti nežinančius ir klystančius (plg. Žyd 5, 1–2). Teneatsisako jis išklausyti savo valdinių, kuriuos globoja kaip tikrus savo vaikus, ragindamas uoliai su juo bendradarbiauti. Jis atsakingas už jų sielas Dievui (plg. Žyd 13, 17), todėl malda, pamokymais bei visokeriopais meilės darbais tesirūpina tiek jais, tiek tais, kurie dar nepriklauso vieningai kaimenei, bet irgi laikytini Viešpaties jam pavestais. Būdamas, kaip apaštalas Paulius, visiems skolingas, jis tebūna pasirengęs visiems skelbti Evangeliją (plg. Rom 1, 14–15) ir raginti savo tikinčiuosius darbuotis apaštalavime ir misijose. O tikintieji turi taip laikytis vyskupo, kaip Bažnyčia – Jėzaus Kristaus ir Jėzus Kristus – savo Tėvo, idant visa būtų vieningai darnu⁹⁷ ir gausėtų Dievo garbei (plg. 2 Kor 4, 15).

Kunigai

28. Kristus, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį (Jn 10, 36), pasiskirdamas apaštalus, jų įpėdinius, tai yra vyskupus, padarė savo pašventimo ir pasiuntinybės dalininkais⁹⁸, o vyskupai savo tarnybos pareigas įvairiu laipsniu teisėtai perdavė įvairiems Bažnyčios nariams. Todėl Dievo įsteigtąją bažnytinę tarnybą atlieka įvairaus luomo asmenys, nuo seno vadinami vyskupais, kunigais ir diakonais⁹⁹. Kunigai neturi aukščiausių pontifikato įgaliojimų ir, naudodamiesi savo galia, priklauso nuo vyskupų, tačiau yra su jais sujungti kunigystės garbe¹⁰⁰ ir Šventimų sakramento¹⁰¹ dėka pagal Kristaus, vyriausiojo ir amžinojo kunigo, pavyzdį (Žyd 5, 1–10, 24; 9, 11–28) pašventinti skelbti Evangeliją, ganyti tikinčiuosius ir atlikti dieviškojo kulto pareigas kaip tikri Naujojo Testamento kunigai¹⁰². Savo tarnybos laipsniu būdami vienintelio tarpininko Kristaus (1 Tim 2, 5) pareigų dalininkai, jie visiems skelbia Dievo žodį. Savo šventąsias pareigas jie pirmiausia atlieka per Eucharistijos kultą arba susirinkimą, kuriame, veikdami Kristaus vardu ir jo vietoje¹⁰³ bei skelbdami jo slėpinį, jungia tikinčiųjų maldas su jų Galvos auka ir šv. Mišiose dar iki Viešpačiui ateinant (plg. 1 Kor 11, 26) sudabartina ir pritaiko vienintelę Naujojo Testamento auką¹⁰⁴ – auką Kristaus, atidavusio save Tėvui kaip vienkartinę, nesuteptą atnašą (plg. Žyd 9, 11–28). Atgailaujantiems arba sergantiems tikintiesiems jie dažniausia atlieka susitaikinimo bei palengvinimo tarnybą ir perteikia Dievui Tėvui tikinčiųjų reikmes bei maldas (plg. Žyd 5, 1–4). Savo galios dalimi atlikdami Kristaus, Ganytojo ir Galvos, pareigas¹⁰⁵, jie telkia Dievo šeimą kaip viena dvasia gyvenančią broliją¹⁰⁶ ir per Kristų ją Dvasioje veda pas Tėvą. Kaimenėje jie šlovina jį dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 24). Galiausiai jie darbuojasi pamokslaudami ir mokydami (plg. 1 Tim 5, 17); jie tiki tuo, ką apmąstydami įskaito Viešpaties įstatyme; moko to, ką tiki; seka tuo, ko moko¹⁰⁷.

Kunigai, kaip rūpestingi vyskupų luomo bendradarbiai¹⁰⁸, padėjėjai ir įrankiai, yra pašaukti tarnauti Dievo tautai. Su savo vyskupu jie sudaro vieną kunigiją¹⁰⁹, kad ir skirtą įvairioms pareigoms. Pasitikinčia ir kilnia siela susijungę su vyskupu, jie tarsi perkelia jį patį į visas vietos tikinčiųjų bendruomenes, perima dalį jo pareigų bei rūpesčių ir kasdien atsidėję jas vykdo. Paklusdami vyskupo autoritetui, jie šventina ir valdo jiems pavestąją Viešpaties kaimenės dalį, kurioje tampa regima visuotinė Bažnyčia; tai didis jų įnašas į viso Kristaus kūno plėtotę (plg. Ef 4, 12). Visada siekdami Dievo vaikų gerovės, tesistengia jie prisidėti prie visos vyskupijos ir net visos Bažnyčios pastoracinio darbo. Būdami tos pačios kunigystės ir pasiuntinybės dalininkai, kunigai težvelgia į vyskupą kaip į savo tėvą ir pagarbiai jam tepaklūsta. O vyskupas težiūri į savo bendradarbius kunigus kaip į sūnus ir draugus, nelyginant Kristus, vadinąs savo mokinius nebe tarnais, bet draugais (plg. Jn 15, 15). Dėl šventimų ir tarnybos visi ir vyskupijų, ir vienuolijų kunigai priklauso vyskupų kolegijai ir pagal savo pašaukimą bei malonę tarnauja visos Bažnyčios gerovei.

Bendri šventimai ir pasiuntinybė visus kunigus sieja artimas tarpusavio broliškumas, kuris savaime ir noromis turėtų reikštis dvasine ir medžiagine, pastoracine ir asmenine tarpusavio pagalba susitinkant, dalijantis gyvenimu, darbu ir artimo meile.

Tikinčiaisiais, kuriuos jie dvasiškai pagimdė krikštu ir mokymu (plg. 1 Kor 4, 15; 1 Pt 1, 23), kunigai tesirūpina kaip tėvai Kristuje. Sieloje tapę pavyzdžiu kaimenei (1 Pt 5, 3), taip tevadovauja ir tetarnauja savo vietinei bendruomenei, kad ji galėtų vertai vadintis tuo vardu, kuris ženklina vieną ir visą Dievo tautą, tai yra Dievo Bažnyčios vardu (plg. 1 Kor 1, 2; 2 Kor 1, 1 ir t.). Teatmena, jog savo kasdiene elgsena ir rūpinimusi jie turi parodyti tikrąjį kunigo ir ganytojo veidą tikintiesiems ir netikintiesiems, katalikams ir nekalikams ir visiems liudyti tiesą ir gyvenimą. Kaip geri ganytojai, jie privalo ieškoti ir tų (plg. Lk 15, 4–7), kurie, nors pakrikštyti Katalikų Bažnyčioje, nebepraktikuoja sakramentų ar net tikėjimo.

Kadangi žmonija šiandien vis labiau ir labiau saistoma pilietinės, ekonominės ir socialinės vienybės, vyskupų ir popiežiaus vadovaujamiems kunigams juo labiau dera stengtis bendru rūpinimusi ir veikimu šalinti bet kokio skaldymosi pagrindą, idant visa žmonių giminė būtų sujungta Dievo šeimos vienybėje.

Diakonai

29. Vienu laipsniu žemiau hierarchijoje stovi diakonai, kuriems rankos uždedamos „ne kunigauti, o tarnauti“¹¹⁰. Sustiprinti sakramentinės malonės ir bendraudami su vyskupu bei jo kunigais, jie tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba. Diakono pareiga – kompetentingos vadovybės pavedimu iškilmingai krikštyti, sergėti ir dalyti Eucharistiją, Bažnyčios vardu paliudyti ir palaiminti santuoką, nešti mirštantiesiems viatiką, skaityti tikintiesiems Šventąjį Raštą, mokyti ir raginti žmones, vadovauti tikinčiųjų garbinimui ir maldai, teikti sakramentalijas, vadovauti gedulo apeigoms ir laidotuvėms. Pasišventę meilės ir tvarkymo pareigoms, diakonai teatmena šventojo Polikarpo priesaką: „Tebūnie gailestingi, uolūs, tesilaiko Viešpaties, tapusio visų tarnu, tiesos“¹¹¹.

Kadangi pagal šiandienę lotynų Bažnyčios tvarką šias pareigas, tokias reikalingas Bažnyčios gyvenimui, pareigas daugelyje vietų vargiai galima atlikti, ateityje diakonatas galės būti atstatytas kaip tikras ir nuolatinis hierarchijos laipsnis. Įvairių rūšių kompetentingoms teritorinėms vyskupų bendrijoms, paties popiežiaus pritarimu, paliekama nuspręsti, ar dera ir kur dera įvesti tokius diakonus, kurie rūpintųsi sielomis. Popiežiaus sutikimu, šis diakonatas galės būti suteiktas brandesnio amžiaus vyrams, net gyvenantiems santuokoje, taip pat ir tinkamiems jaunuoliams, tačiau pastariesiems ir toliau turi galioti celibato įstatymas.