I. Rytų Bažnyčios

Dvasia ir istorija

14. Rytų ir Vakarų Bažnyčios nemažai amžių ėjo kiekviena savo keliu, tačiau susijungusios broliškoje tikėjimo ir sakramentinio gyvenimo bendrystėje. Tarp jų iškilus nesutarimams dėl tikėjimo ar drausmės, abipusiu sutikimu tarpininkaudavo Romos Sostas. Be kitų svarbių dalykų, Šventasis Sinodas su džiaugsmu visiems primena, kad Rytuose klesti daug atskirų arba vietinių Bažnyčių, tarp kurių svarbiausią vietą užima patriarchiškosios Baqžnyčios, kurių ne viena didžiuojasi įsteigta pačių apaštalų. Be to, Rytuose stropiai rūpintasi ir tebesirūpinama išlaikyti broliškus tikėjimo ir meilės bendrystės ryšius, turinčius jungti vietines Bažnyčias kaip seseris.

Lygiai taip pat negalima nepaminėti, kad Rytų Bažnyčioms nuo pat pradžios priklausė lobynas, iš kurio Vakarų Bažnyčia yra gavusi daugelį liturgijos, dvasinės tradicijos ir teisinės sanklodos dalykų. Nenuvertintina ir tai, kad pagrindinės krikščionių tikėjimo dogmos apie Trejybę ir apie kūną iš Mergelės Marijos priėmusį Dievo Žodį nustatytos Rytuose sušauktuose visuotiniuose Susirinkimuose. Dėl šio tikėjimo laikymosi tos Bažnyčios yra daug iškentusios ir tebekenčia.

Tačiau apaštalų perteiktasis paveldas buvo priimtas skirtingais pavidalais ir būdais, todėl nuo pat pirmųjų Bažnyčios dienų šen bei ten buvo įvairiai aiškinamas dėl prigimtinių gabumų bei gyvenimo sąlygų skirtingumo. Visa tai, kartu su tarpusavio supratimo ir meilės stoka, net atmetus išorines priežastis, suteikė pretekstą atsiskyrimui.

Todėl Šventasis Sinodas visus ir ypač tuos, kurie rengiasi darbuotis trokštamos visiškos bendrystės tarp Rytų Bažnyčių ir Katalikų Bažnyčios atkūrimo labui, ragina deramai apsvarstyti šias ypatingas Rytų Bažnyčių gimimo bei augimo aplinkybes ir jų santykio su Romos Sostu pobūdį prieš atsiskiriant ir teisingai šiuos dalykus įvertinti. Tikslus šio raginimo laikymasis labai daug padės siekiant norimo dialogo.

Liturginė ir dvasinė tradicija

15. Taip pat visiems žinoma, su kokia meile Rytų krikščionys atlieka liturgines apeigas, ypač Eucharistijos šventimą, Bažnyčios gyvenimo versmę ir būsimosios garbės laidą. Per jos šventimą su vyskupu susivienijusiems ir Šventąja Dvasia apdovanotiems tikintiesiems atsiveria kelias į Tėvą per Sūnų, įsikūnijusį, kentėjusį ir išaukštintą Žodį. Šitaip jie sueina į bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe ir tampa „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). Taigi Viešpaties Eucharistijos šventimu šiose dalinėse Bažnyčiose statoma ir auga Dievo Bažnyčia²⁶, o koncelebravimu išreiškiama jų tarpusavio bendrystė.

Liturginiame kulte Marija, amžinoji Mergelė, visuotinio Efezo Susirinkimo iškilmingai paskelbta Švenčiausiąja Dievo Gimdytoja, idant, laikantis Šventojo Rašto, Kristus būtų tikra ir tiesiogine prasme pripažintas Dievo Sūnumi ir Žmogaus Sūnumi, Rytuose aukštinama gražiausiais himnais; panašiai gerbiami daugelis šventųjų, tarp jų ir visuotinės Bažnyčios Tėvai.

Tos Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus irapaštališkosios įpėdinystės dėka ypač kunigystę bei Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijungusios. Todėl tam tikras communicatio in sacris [„bendras dalyvavimas šventuosiuose dalykuose“] palankiomis aplinkybėmis ir bažnytinės vadovybės leidimu ne tik galimas, bet ir pageidaujamas.

Rytuose taip pat atrandame turtus tų dvasinių tradicijų, kurias ypač vienuolystė [monachismus] . Ten nuo pat šventųjų Tėvų šlovingųjų laikų klestėjo vienuoliškasis dvasingumas [spiritualitas monastica], paskui pasklidęs Vakarų kraštuose, tapęs lotyniškųjų vienuoliškųjų institutų šaltiniu ir vėliau vis teikęs jiems naujos stiprybės. Todėl katalikams primygtinai patartina dažniau naudotis dvasiniais Rytų Tėvų lobiais, visą žmogų pastūmėja kontempliuoti dieviškuosius dalykus.

Visi težino, kad pažinti, gerbti, išlaikyti ir puoselėti turtingą liturginį ir dvasinį Rytų palikimą nepaprastai svarbu, idant būtų ištikimai išsaugota krikščioniškosios tradicijos pilnatvė bei įgyvendintas Rytų ir Vakarų krikščionių susitaikinimas.

Drausmės nuostatos

16. Be to, Rytų Bažnyčios nuo pat pradžios laikėsi savitų drausmės nuostatų, patvirtintų šventųjų Tėvų bei sinodų, taip pat visuotinių Sinodų. Kaip minėta, tam tikra papročių ir įpročių įvairovė netrukdo Bažnyčios vienybei ir net daro ją gražesnę bei nemažai prisideda prie jos uždavinio vykdymo. Todėl, norėdamas išsklaidyti bet kokias abejones, Šventasis Sinodas pareiškia, kad Rytų Bažnyčios, atmindamos visai Bažnyčiai būtiną vienybę, turi galimybę tvarkytis pagal savitas drausmės nuostatas, labiau atitinkančias jų tikinčiųjų pobūdį ir tinkamesnes dvasinei jų gerovei. Tobulas šio tradicinio principo laikymasis, į kurį ne visuomet būdavovo atsižvelgiama, yra viena būtinų parengiamųjų sąlygų vienybei atkurti.

Mokymo klausimai

17. Kas anksčiau pasakyta apie teisėtą įvairovę, gali būti pasakyta ir apie skirtingą teologinių mokymų formulavimą. Mat gilinantis į apreikštąją tiesą dieviškiesiems dalykams pažinti ir išpažinti, Rytuose naudotasi kitokiais metodais ir eita kitais keliais negu Vakaruose. Todėl nenuostabu, kad kai kuriuos apreikštojo slėpinio atžvilgius kartais vieni, kartais kiti geriau įžvelgia ir aiškiau nušviečia, ir reikia pasakyti, kad dažnai įvairios teologinės formulės veikiau papildo viena kitą, negu prieštarauja viena kitai. Pripažintina, kad autentiškos Rytų teologinės tradicijos ypatingai įsišaknijusios Šventajame Rašte, jas puoselėja ir išreiškia liturginis gyvenimas, jos minta gyva apaštalų tradicija ir Rytų Tėvų bei dvasinių autorių raštais, jos padeda prideramai gyventi ir net tobulai kontempliuoti krikščioniškąją tiesą.

Šis Šventasis Sinodas dėkoja Dievui, kad Rytuose daugelis Katalikų Bažnyčios vaikų, saugančių šį paveldą ir trokštančių tyriau bei visapusiškiau jį išgyventi, jau gyvena susiję visiškos bendrystės ryšiais su Vakarų tradicijas puoselėjančiais broliais, ir pareiškia, kad visas šis dvasinis ir liturginis, drausmės ir teologijos paveldas įvairiose tradicijose yra Bažnyčios katalikiškumo ir apaštališkumo pilnatvės dalis.

Pabaiga

18. Visa tai gerai apsvarstęs, šis Šventasis Sinodas iš naujo pakartoja, ką praeityje yra pareiškę šventieji Susirinkimai ir Romos popiežiai, būtent, kad bendrystei ir vienybei atkurti arba išlaikyti privalu „neužkrauti... daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina“ (Apd 15, 28). Jis taip pat karštai trokšta, kad tai vienybei palengva pasiekti įvairiose Bažnyčios institucijose bei įvairiopuose jos gyvenimo pavidaluose atietyje būtų daroma visa, ypač malda ir brolišku dialogu apie mokymą ir opesnius mūsų laikų pastoracijos reikalus. Drauge jis ragina Katalikų Bažnyčios ganytojus ir tikinčiuosius palaikyti santykius su tais, kurie gyvena nebe Rytuose, o toli nuo savo tėvynės, idant būtų vengiama vaidingo pavyduliavimo ir augtų meilės dvasios gaivinamas bendradarbiavimas su jais. Jei šis darbas su visiškuu atsidėjimu bus varomas pirmyn, Šventasis Sinodas tikisi, kad, išnykus Rytų ir Vakarų Bažnyčias skiriančiai sienai, jos taps viena buveine, stovinčia ant kertinio akmens, Kristaus Jėzaus, kuris iš abiejų padarys viena²⁷.