II. Atsiskyrusiosios
Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės Vakaruose
Ypatinga
padėtis
19. Baigiantis
viduramžiams Vakaruose prasidėjusios didžiosios krizės metu
arba vėlesniais laikais nuo Romos Apaštalų Sosto atsiskyrusias
Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes su Katalikų
Bažnyčia jungia ypatingas artumas ir glaudūs ryšiai. Juk
krikščionių tauta ilgus praėjusius šimtmečius
gyveno vienoje bažnytinėje bendruomenėje.
Kadangi šios
Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės savo kilme,
mokymu ir dvasiniu gyvenimu gerokai skiriasi ne tik nuo mūsų, bet ir
tarpusavyje, išsamiai jas apibrėžti būtų pernelyg
sunku ir to čia nė neketinama imtis.
Nors ekumeninis
sąjūdis ir troškimas susitaikinti su Katalikų
Bažnyčia dar ne visur įsigalėjo, turime vilties, kad
visuose palengva augs ekumeninė dvasia ir tarpusavio pagarba.
Tačiau reikia
pripažinti, kad tarp tų Bažnyčių bei bendruomenių
ir Katalikų Bažnyčios esama pastebimų ne vien istorinio,
visuomeninio, psichologinio bei kultūrinio pobūdžio
skirtumų, bet pirmiausia skiriasi apreikštosios tiesos
aiškinimas. Idant, nepaisant tų skirtumų, kuo lengviau
užsimegztų ekumeninis dialogas, norime iškelti keletą
dalykų, galinčių ir turinčių grįsti ir skatinti
šį dialogą.
---
Tikėjimas
į Kristų
20. Mūsų mintys
pirmiausia krypsta į tuos krikščionis, kurie vieno Dievo –
Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios – garbei viešai
išpažįsta Jėzų Kristų kaip Dievą ir Viešpatį
bei vienatinį Dievo ir žmonių tarpininką. Tiesa,
žinome, kad tarp jų ir Katalikų Bažnyčios mokymo esama
nemaža skirtumų ir dėl Kristaus, įsikūnijusio Dievo
Žodžio, bei jo atpirkimo darbo, taigi ir dėl Bažnyčios
slėpinio bei tarnybos, tai pat dėl Marijos vaidmens išganymo
vyksme. Tačiau džiaugiamės, matydami, jog atsiskyrusieji broliai
žvelgia į Kristų kaip bažnytinės bendrystės
šaltinį ir centrą. Apimti troškimo vienytis su Kristumi,
jie jaučia poreikį vis labiau ir labiau siekti vienybės ir visur
tautoms liudyti savo tikėjimą.
Šventojo
Rašto tyrinėjimai
21. Meilė, pagarba ir
beveik kultas Šventojo Rašto atžvilgiu skatina mūsų
brolius nuolatos ir sumaniai gilintis į šventuosius puslapius:
Evangelija „juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam
tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 1, 16).
Šaukdamiesi
Šventosios Dvasios, Šventajame Rašte jie ieško Dievo,
kalbančio mums per pranašų paskelbtąjį Kristų,
dėl mūsų įsikūnijusį Dievo Žodį.
Skaitydami Šventąjį Raštą, jie kontempliuoja Kristaus
gyvenimą ir tai, ką dieviškasis Mokytojas skelbė ir
darė žmonių išganymui, ypač jo mirties ir
prisikėlimo slėpinius.
Tačiau tvirtindami
šventųjų knygų dieviškąjį autoritetą,
nuo mūsų atsiskyrusieji krikščionys kitaip negu mes
žiūri – įvairiose grupėse įvairiai – į santykius
tarp Rašto ir Bažnyčios, kurioje pagal katalikų
tikėjimą tikrasis Bažnyčios magisteriumas užima
ypatingą padėtį, aiškinant ir skelbiant
užrašytąjį Dievo žodį.
Vis dėlto šiame
dialoge Šventosios Ištaros yra ypatingi įrankiai galingoje Dievo
rankoje pasiekti tai vienybei, kurią Išganytojas siūlo visiems
žmonėms.
Sakramentai
22. Viešpaties nustatytu
būdu deramai suteikiamas ir reikiamu dvasios nusiteikimu priimamas
krikšto sakramentas tikrai įjungia žmogų į
nukryžiuotąjį ir išaukštintąjį Kristų
bei atgimdo jį dalyvauti dieviškajame gyvenime, kaip sako
apaštalas: „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame
prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš
numirusių“ (Kol 2, 12)28.
Tad krikštas
įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų,
kurie per jį atgimė. Tačiau savaime krikštas tėra tik
pradžia ir pirmas žingsnis, nes juo siekiama įgyti Kristaus
gyvenimo pilnatvę. Taigi krikštas skirtas visiškam tikėjimo
išpažinimui, visiškam įsijungimui į išganymo
instituciją, kaip pats Kristus to norėjo, ir galiausiai
įsiliejimui į visišką eucharistinę bendrystę.
Nors nuo mūsų
atsiskyrusioms bažnytinėms bendruomenėms trūksta iš
krikšto plaukiančios visiškos vienybės su mumis, ir jos,
ypač dėl šventimų sakramento neturėjimo, kaip mes
tikime, neišlaikė tikros ir vientisos eucharistinio slėpinio
substancijos, šventojoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties
mirtį ir prisikėlimą, jos išpažįsta, jog
šitaip išreiškiamas gyvenimas bendrystėje su Kristumi, ir
laukia jo garbingo atėjimo. Todėl dialogo tema turėtų
būti mokymas apie Viešpaties Vakarienę, kitus sakramentus,
kultą ir Bažnyčios uždavinius.
Krikščioniškas
gyvenimas
23.
Krikščionišką šių brolių gyvenimą
maitina tikėjimas į Kristų, krikšto malonė ir Dievo
žodžio skelbimas. Tas gyvenimas reiškiasi privačia malda,
Biblijos apmąstymu, krikščionišku šeimos gyvenimu,
Dievo šlovinti susirinkusios bendruomenės kultas. Beje, jų kulte
matyti bendrosios senovinės liturgijos elementų.
Tikėjimas į
Kristų atneša vaisius – šlovinimą ir dėkojimą
už Dievo suteiktąsias dovanas ir gyvą teisingumo jutimą bei
nuoširdžią artimo meilę. Iš šio veiklaus
tikėjimo taip pat yra kilo nemaža institucijų dvasios ir
kūno skurdui palengvinti, jaunimui auklėti,
žmoniškesnėms visuomeninio gyvenimo sąlygoms kurti,
visuotinei taikai stiprinti.
Nors daugelis
krikščionių ne visuomet taip, kaip katalikai, supranta
moralinius Evangelijos reikalavimus ir nevienodai sprendžia sunkesnius
šiandienės visuomenės klausimus, jie ne mažiau negu mes
nori laikytis Kristaus žodžio, kaip
krikščioniškųjų dorybių šaltinio, ir
paklusti apaštalo įsakymui: „ir visa, ką tik darytumėte
žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per
jį dėkodami Dievui ir Tėvui“ (Kol 3, 17). Todėl
ekumeninį dialogą galima pradėti nuo Evangelijos pritaikymo
moralei.
Pabaiga
24. Taip trumpai
nušvietę sąlygas, kuriomis tenka dirbti ekumeninį
darbą, ir principus, kuriais jis turi vadovautis, su pasitikėjimu
kreipiame savo akis į ateitį. Šis Šventasis Sinodas ragina
tikinčiuosius susilaikyti nuo bet kokio lengvapėdiškumo arba
neprotingo įkarščio, galinčių pakenkti tikrai
vienybės pažangai. Jų ekumeninė veikla negali būti
kitokia, kaip tik visiškai ir nuoširdžiai katalikiška, tai
yra ištikima tiesai, kurią perėmėme iš apaštalų
bei Bažnyčios Tėvų, ir atitinkanti tikėjimą,
kurį Katalikų Bažnyčia visuomet išpažino. Drauge
ji privalo siekti tos pilnatvės, kurios vis daugiau laiko būvyje
Viešpats norėjo savo Kūnui.
Šventasis Sinodas
karštai trokšta, kad Katalikų Bažnyčios vaikų ir
atsiskyrusiųjų brolių užmojai būtų
įgyvendinami vieningai, kad nebūtų statoma jokių
kliūčių Dievo Apvaizdos keliams bei užbėgama už
akių būsimoms Šventosios Dvasios paskatoms. Be to, jis
pareiškia suprantąs, jog šis šventas siekimas sujungti
visus krikščionis į vienos vienatinės Kristaus
Bažnyčios vienybę viršija žmogaus jėgas ir
sugebėjimus. Todėl visą savo viltį jis galiausiai sudeda
į Kristaus maldą už Bažnyčią, į Tėvo
meilę mums ir į Šventosios Dvasios galią. „O viltis
neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse
Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).
|