Dalinės Bažnyčios arba apeigos

2. Šventąją ir katalikiškąją Bažnyčią, kuri yra mistinis Kristaus Kūnas, sudaro tikintieji, Šventojoje Dvasioje organiškai vienijami to paties tikėjimo, tų pačių sakramentų, tos pačios vadovybės, įaugę hierarchijos jungiamose įvairiose grupėse sudarydami dalines Bažnyčias arba apeigas. Visas jas sieja toks nuostabus bendrystės ryšys, kad ta įvairovė Bažnyčione ne tik nekenkia jos vienybei, bet net labiau ją išryškina. Mat Katalikų Bažnyčia nori, kad visos dalinės Bažnyčios arba apeigos išlaikytų sveikas ir nepažeistas tradicijas, taip pat nori savo gyvenimo būdą pritaikyti įvairiems laiko bei vietos reikalavimams².

3. Tos dalinės Rytų bei Vakarų Bažnyčios iš dalies viena nuo kitos skiriasi savo apeigomis, tai yra liturgija, bažnytine drausme ir dvasiniu paveldu, tačiau visos jos lygiai patikėtos Romos popiežiaus pastoracinei valdžiai, kuris kaip Petro įpėdinis dieviškąja teise paveldi pirmenybę visoje Bažnyčioje. Tad visos jos lygiavertės, nė viena už kitas ne aukštesnė savo apeigomis ir turi vienodas teises bei pareigas, Romos popiežiaus vadovaujamos, skelbti Evangeliją visam pasauliui (plg. Mk 16, 15).

4. Tad tebūnie rūpinamasi, kad visos šios dalinės Bažnyčios visur būtų saugios ir galėtų plėtotis, o tuo tikslu, kur tikinčiųjų dvasinė gerovė reikalauja, tebūnie steigiamos parapijos ir sava hierarchija. Toje pačioje teritorijoje turinčios jurisdikciją skirtingų dalinių Bažnyčių hierarchijos tesirūpina veiklos vieningumu, reguliariai rinkdamosi į pasitarimus, ir, sujungusios jėgas, teprisideda prie bendrų darbų, kad būtų įstangiau keliama religinė gerovė ir veiksmingiau palaikoma dvasininkų drausmė³. Visi dvasininkai ir besirengiantieji šventimams tebūnie gerai supažindinami su skirtingomis apeigomis, ypač su praktinėmis nuostatomis apeigų tarpusavio santykiams tvarkyti. Taip pat ir pasauliečiams per katechetinį mokymą tos apeigos ir nuostatos paaiškinamos. Galiausiai kiekvienas katalikas ir kiekvienas pakrikštytas bet kurios nekatalikų Bažnyčios ar bendruomenės narys, įsijungęs į katalikiškos bendrydtės pilnatvę, visur teišlaiko savo apeigas, teatlieka jas ir, kiek galėdamas, tesilaiko jų⁴. Ypatingais atvejais asmenys, bendruomenės arba regionai turi teisę kreiptis į Šventąjį Sostą, o šis, kaip vyriausiasis tarpbažnytinių santykių tvarkytojas, vadovaudamasis ekumenine dvasia, pasirūpins tais reikalais pats arba per kitą vadovybę, išleisdamas atitinkamus nuostatas, dekretus ar reskriptus.