Rytų Bažnyčių dvasinio paveldo saugojimas

5. Istorija, tradicijos ir daugelis bažnytinių institucijų aiškiai liudija, kiek daug Rytų Bažnyčios nusipelniusios visuotinei Bažnyčiai⁵. Todėl jų dvasinį ir bažnytinį paveldą Šventasis Sinodas ne tik deramai vertina ir pagrįstai aukština, bet ir nedvejodamas laiko visuotinės Kristaus Bažnyčios paveldu. Todėl jis iškilmingai pareiškia, jog tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios turi teisę ir pareigą būti valdomos pagal savo drausmės nuostatas, ypatingai brangintinas dėl jų garbingo senumo, geriau atitinkančias toms Bažnyčioms priklausančių tikinčiųjų papročius ir, atrodo, labiau pritaikytas rūpintis sielų gerove.

6. Visi Rytuose težino ir tebūna tikri visuomet galį ir turį laikytis savo teisėtų liturginių apeigų bei drausmės, ir pakeitimų čia nederėtų daryti, nebent dėl tikros ir organiškos jų raidos. Viso to Rytuose jie turi laikytis su didžiausia ištikimybe; jie privalo vis geriau šiuos dalykus pažinti ir tobuliau vykdyti, o jei dėl laiko ar asmeninių aplinkybių yra nederamai nuo jų nutolę, tesistengia grįžti į protėvių tradicijas. Tie, kurie dėl einamų pareigų arba apaštalavimo tarnybos palaiko dažnus ryšius su Rytų Bažnyčiomis ar su jų tikinčiaisiais, tegul gerai pažįsta ir išmoksta gerbti Rytų apeigas, drausmę, mokymą, istoriją bei savitumą juo labiau, juo svarbesnės einamos pareigos⁶. Rytuose arba tarp Rytų tikinčiųjų besidarbuojantiems lotyniškųjų apeigų vienuolių institutams ir draugijoms dėl veiksmingesnio apaštalavimo labai patartina, jei tik įmanoma, steigti Rytų apeigų namus ir net provincijas⁷.