Rytų patriarchai

7. Nuo seniausių laikų Bažnyčioje gyvuoja patriarchų institucija, pripažinra jau pirmųjų visuotinių Susirinkimų⁸.

Rytų patriarchu vadinamas vyskupas, pagal teisės nuostatas turintis jurisdikciją visiems savo teritorijos ar apeigų vyskupams, įskaitant metropolitus, dvasininkams ir tikintiesiems, išskyrus Romos popiežiaus pirmenybę⁹.

Bet kurių apeigų hierarchas, einantis pareigas už patriarcho teritorijos ribų, pagal teisės nuostatas lieka susijęs su savo apeigų patriarchato hierarchija.

8. Nors vieni Rytų Bažnyčių patriarchai laiko požiūriu atsirado vėliau už kitus, jie visi yra lygūs patriarchiškuoju kilnumu, tik tarp jų laikomasi teisėtai nustatytos garbės pirmenybės¹⁰.

9. Pagal labai seną Bažnyčios tradiciją Rytų Bažnyčių patriarchams priklauso ypatinga pagarba, nes kiekvienas jų vadovauja savo patriarchatui kaip tėvas ir galva.

Todėl šis Šventasis Sinodas nutaria, jog jų teisės ir privilegijos turi būti atstatytos, laikantis senųjų kiekvienos Bažnyčios tradicijų ir visuotinių Susirinkimų dekretų¹¹.

Čia turimos omenyje tos teisės ir privilegijos, kurios galiojo Rytų ir Vakarų vienybės laikais, nors jas reikia šiek tiek pritaikyti dabarties sąlygoms.

Patriarchai su savo sinodais yra auštesnioji instancija bet kuriems patriarchato reikalams, neišskiriant nė teisės steigti naujas eparchijas ir skirti savo apeigų vyskupus patriarcho teritorijoje, nepažeidžiant Romos Vyriausiojo Kunigo teisės įsikišti konkrečiais atvejais.

10. Kas pasakyta apie patriarchus, pagal teisės nuostatus galioja ir didiesiems arkivyskupams, vadovaujantiems visai dalinei kurių nors apeigų Bažnyčiai¹².

11. Kadangi patriarchų institucija Rytų Bažnyčiose yra tradicinė valdymo forma, Šventasis Visuotinis Sinodas pageidauja, kad reikalui esant būtų steigiami nauji patriarchatai, o jų kūrimas paliekamas visuotiniam Sinodui arba Romos Vyriausiajam Kunigui¹³.