Dievo kultas

19. Įvesti, perkelti ar panaikinti visoms Rytų Bažnyčioms bendras šventes gali tik visuotinis Sinodas arba Apaštalų Sostas. Atskiroms dalinėms Bažnyčioms šventes įvesti, perkelti arba panaikinti, be Apaštalų Sosto, gali patriarchatų arba arkivyskupijų sinodai, tačiau šiuo atveju turi būti atsižvelgta į visą kraštą ir į kitas dalines Bažnyčias²⁴.

20. Kol nėra pasiekta trokštamo visų krikščionių susitarimo švęsti Velykas tą pačią dieną, toje pačioje srityje arba toje pačioje šalyje gyvenančių krikščionių vienybei palaikyti patriarchams arba vietos aukščiausiajai bažnytinei vadovybei tuo tarpu pavedama, vienbalsiai susitarus ir atsiklausus suinteresuotųjų, Velykų šventimui parinkti tą patį sekmadienį²⁵.

21. Už savo apeigų regiono arba teritorijos ribų esantys pavieniai tikintieji liturginių metų laikų gali laikytis visiškai prisiderindami prie gyvenamosios vietos tvarkos. Šeimose, kurių nariai priklauso skirtingoms apeigoms, šioje srityje galima laikytis kurių nors vienų apeigų nuostatų²⁶.

22. Nuo seno labai gerbiamą visose Rytų Bažnyčiose dieviškąją Rytmetinę [Laudes Divinas] Rytų dvasininkai ir vienuoliai tešvenčia pagal savo taisykles ir tradicijas²⁷. Sekdami protėvių pavyzdžiu, pagal išgales jose pamaldžiai tedalyvauja ir tikintieji.

23. Patriarchas su savo sinodu arba kiekvienos Bažnyčios aukščiausioji vadovybė su savo hierarchų taryba turi teisę tvarkyti kalbos vartojimą per šventus liturginius veiksmus ir, pranešę Apaštalų Sostui, tvirtinti tekstų vertimą į vietines kalbas²⁸.