Santykiai su broliais iš atsiskyrusiųjų Bažnyčių

24. Bendrystėje su Apaštalų Sostu esančios Rytų Bažnyčios turi ypatingą uždavinį – puoselėti visų krikščionių, ypač Rytų krikščionių, vienybę, laikantis šio Šventojo Sinodo Dekrete dėl ekumenizmo nustatytų principų, pirmiausia malda, savo gyvenimo pavyzdžiu, pamaldžia ištikimybe Rytų senovinėms tradicijoms, geresniu tarpusavio pažinimu, bendradarbiavimu ir brolišku reikalų bei žmonių vertinimu²⁹.

25. Iš tų atsiskyrusiųjų, kurie, veikiami Šventosios Dvasios malonės, Rytuose jungiasi į katalikiškąją vienybę, tenebūnie reikalaujama daugiau, negu paprasto katalikų tikėjimo išpažinimo. O kadangi jie yra išlaikę galiojančią kunigystę, katalikų vienybėn įsijungę Rytų dvasininkai, laikydamiesi kompetentingos vadovybės nuostatų, gali vykdyti šventimų pareigas³⁰.

26. Dievo įstatymas draudžia tokį communicatio in sacris [„bendrą dalyvavimą šventuosiuose dalykuose“], kuris pažeidžia Bažnyčios vienybę arba užtraukia formalų susiejimą su klaida ar tikėjimo iškraipymo, papiktinimo, indiferentizmo pavojų³¹. Tačiau pastoracijos praktika rodo, kad Rytų brolių atveju galima ir reikia atsižvelgti į įvairias konkrečių asmenų aplinkybes, kuriomis nei pažeidžiama Bažnyčios vienybė, nei esama vengtinų pavojų, bet to primygtinai reikalauja išganymo būtinybė ir sielų gerovė. Todėl Katalikų Bažnyčia, atsižvelgdama į laiko, vietos ir asmenų aplinkybes, dažnai elgėsi ir tebesielgia švelniau, leisdama bendrai naudotis sakramentais, kitomis apeigomis bei šventais daiktais, kad visiems būtų teikiamos išganymo priemonės ir liudijama krikščionių tarpusavio meilė. Kad „dėl per griežto sprendimo netaptume išganomiesiems kliūtimi“³² ir kad būtų labiau puoselėjama vienybė su atsiskyrusiosiomis Rytų Bažnyčiomis, Šventasis Sinodas, tai apsvarstęs, pateikia šias veikimo taisykles.

27. Atmenant nustatytuosius principus, nuo Katalikų Bažnyčios be blogos valios atsiskyrusiems Rytų krikščionims, jei jie patys prašo ir yra tinkamai pasirengę, galima teikti atgailos, Eucharistijos bei ligonių patepimo sakramentus. Be to, ir katalikams leidžiama prašyti tų pačių sakramentų iš tų nekatalikų tarnautojų, kurių Bažnyčios sakramentai yra galiojantys, visada, kai to reikalauja būtinybė arba tikra dvasinė nauda, o nuvykti pas kunigą kataliką neįmanoma fiziškai arba morališkai³³.

28. Taip pat, atmenant tuos pačius principus, dėl rimtos priežasties katalikams ir atsiskyrusiesiems Rytų broliams leistinas veiksmų, daiktų ir vietų communicatio in sacris³⁴.

29. Communicatio in sacris su atsiskyrusiaisiais Rytų Bažnyčios broliais sušvelnintų reikalavimų priežiūra ir tvarka pavedama vietos hierarchams, idant, pasitarę tarpusavyje, o jei reikia, išklausę ir atsiskyrusiųjų Bažnyčių hierarchų nuomonės, tinkamais ir veiksmingais sprendimais bei nuostatomis jie tvarkytų krikščionių bendravimą.