I. Tikėjimo laisvės bendrieji principai

Tikėjimo laisvės objektas ir pagrindas

2. Šis Vatikano Sinodas skelbia, jog žmogiškasis asmuo turi tikėjimo laisvės teisę. Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų. Be to, Susirinkimas pareiškia, jog tikėjimo laisvės teisė yra iš tikrųjų grindžiama pačiu žmogaus asmens orumu, kuris pažįstamas ir iš apreikštojo Dievo žodžio, ir protu². Ši žmogaus asmens teisė į tikėjimo laisvę teisinėje visuomenės santvarkoje turi būti pripažįstama taip, kad taptų pilietine teise.

Kadangi žmonės yra asmenys, apdovanoti protu bei laisva valia, todėl turintys asmeninę atsakomybę, visus žmones dėl jų turimo orumo pati jų prigimtis ragina ir drauge morališkai įpareigoja ieškoti tiesos, pirmiausia – religijos srityje. Jie taip pat privalo pažintos tiesos laikytis ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus. Tą pareigą žmonės savo prigimtį atitinkančiu būdu tegali vykdyti tik tuomet, kai jie laisvi nuo psichologinės ir išorinės prievartos. Tad teisė į tikėjimo laisvę grindžiama ne subjektyvia asmens nuostata, bet pačia jo prigimtimi. Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis; jei nepažeidžiama teisinga viešoji tvarka, negalima trukdyti naudotis šia teise.

Tikėjimo laisvė ir žmogaus santykis su Dievu

3. Tai dar aiškiau atsiskleidžia, atminus, jog aukščiausia žmogaus gyvenimo nuostata yra pats dieviškasis, amžinasis, objektyvus bei visuotinis įstatymas, kuriuo Dievas pagal savo išminties ir meilės planą tvarko, kreipia ir valdo visą pasaulį bei žmonių bendruomenės kelius. Dievas padaro žmogų šio savo įstatymo dalininku, idant žmogus švelniu dieviškosios apvaizdos patvarkymu galėtų vis labiau ir labiau pažinti nekintamą tiesą. Todėl kiekvienas turi pareigą, taigi ir teisę, ieškoti religinės tiesos, idant, naudodamasis tinkamomis priemonėmis ir vadovaudamasis išmintimi, priimtų teisingus ir tikrus sąžinės sprendimus.

Tiesos ieškoti reikia žmogaus asmens orumą ir visuomenę jo prigimtį atitinkančiu būdu, tai yra laisvai, naudojantis mokymu ir švietimu, bendravimu bei dialogu, kuriame vieni kitiems dėsto surastąją tiesą arba tiesą, kurią jie manosi radę, idant šitaip vieni kitiems padėtų jos ieškoti. O pažintąją tiesą privalu asmeniniu apsisprendimu priimti ir tvirtai jos laikytis.

Dieviškojo įstatymo reikalavimus žmogus suvokia ir atpažįsta tarpininkaujant jo sąžinei; jos balso jis privalo ištikimai klausyti visoje savo veikloje, kad galėtų pasiekti Dievą, savo tikslą. Todėl jis negali būti verčiamas ką nors veikti prieš savo sąžinę. Tačiau taip pat negalima trukdyti jam elgtis, kaip reikalauja jo sąžinė, ypač tikėjimo srityje. Juk religinė praktika pačiu savo pobūdžiu išreiškiama pirmiausia valingais ir laisvais vidiniais aktais, kuriais žmogus kreipiasi tiesiog į Dievą. Šios rūšies aktų grynai žmogiškomis galiomis negalima nei įsakyti, nei uždrausti³. Pati visuomeninė žmogaus prigimtis reikalauja vidinius tikėjimo aktus išreikšti išoriškai, religijos srityje bendrauti su kitais, išpažinti savo tikėjimą bendruomeniniu būdu.

Taigi žmogaus asmeniui ir pačiai Dievo žmonėms nustatytajai santvarkai daroma neteisybė, jeigu žmogui paneigiama laisvė reikšti visuomenėje savo tikėjimą, jeii tuo jis neardo teisėtos viešosios tvarkos.

Be to, religiniai veiksmai, kuriais, dvasios apsisprendimo vedami, žmonės privačiai ir viešai kreipiasi į Dievą, savo prigimtimi peržengia žemiškųjų ir laikinųjų dalykų plotmę. Tad pasaulietinė valdžia, kurios tikslas yra rūpintis bendrąja laikinąja gerove, privalo taip pat pripažinti bei puoselėti ir religinį piliečių gyvenimą. Tačiau pabrėžtina, jog ji peržengia savo ribas, jei užsimoja tvarkyti arba trukdyti religinius veiksmus.

Religinių bendruomenių laisvė

4. Laisvę arba saugumą nuo prievartos tikėjimo srityje pavieniams asmenims reikia pripažinti ir tuomet, kai jie veikia bendrai, nes religinių bendruomenių reikalauja tiek visuomeninė žmogaus, tiek pačios religijos prigimtis.

Taigi, jei tik nepažeidžiami teisėti viešosios tvarkos reikalavimai, religinėms bendruomenėms pačia teise turi būti palikta laisvė valdytis savais įstatymais, garbinti aukščiausiąją šventenybę viešomis apeigomis, padėti savo nariams gyventi religinį gyvenimą, palaikyti juos mokymu ir plėtoti tas institucijas, kurių nariai padeda vieni kitiems gyventi pagal savo tikėjimo reikalavimus.

Religinės bendruomenės taip pat turi teisę laisvai, nevaržomos pasaulietinės valdžios įstatymo priemonių arba administracinių potvarkių, rinkti, rengti, skirti bei perkelti savo tarnautojus, bendrauti su savo vadovybe ir religinėmis bendruomenėmis kitose pasaulio dalyse, statydinti tikėjimo tikslams skirtus pastatus, įgyti reikalingų gėrybių ir jomis naudotis.

Be to, religinės bendruomenės turi teisę netrukdomos viešai mokyti ir liudyti savo tikėjimą žodžiu ir raštu. Tačiau skleidžiant tikėjimą ir įvedant jo papročius visuomet vengtina bet kokių veiksmų, kurie dvelktų prievarta arba negarbingu, netinkamu įtikinėjimu, ypač kai kalbama apie mažiau apsišvietusius bei vargingesniuosius. Tokią elgseną reikia laikyti piktnaudžiavimu savo teise ir kitų teisių pažeidimu.

Tikėjimo laisvė taip pat reikalauja netrukdyti religinėmis bendruomenėms laisvai reikšti savo mokymo veiklumo, tvarkant visuomenę ir gaivinant visą žmogiškąjąi veiklą. Galiausiai teisė, kurios dėka žmonės, skatinami savo religinio jausmo, gali laisvai kviesti susirinkimus arba steigti auklėjimo, kultūro, labdaros bei visuomeninės veiklos organizacijas, pagrįsta visuomenine žmogaus prigimtimi ir pačiu tikėjimo pobūdžiu.

Šeimos tikėjimo laisvė

5. Kadangi kiekviena šeima yra bendruomenė, turinti savo pirmaprades teises, visos šeimos turi teisę tvarkyti savo namų religinį gyvenimą, kuriam vadovauja tėvai. Tėvai turi teisę pagal savo religinius įsitikinimus nustatyti, koks religinis ugdymas teiktinas jų vaikams. Tad pasaulietinė valdžia turi pripažinti tėvų teisę tikrai laisvai pasirinkti mokyklas arba kitas auklėjimo priemones, ir dėl šio pasirinkimo laisvės negalima tiesiogiai arba netiesiogiai apsunkinti juos neteisingomis naštomis. Be to, tėvų teisės pažeidžiamos, jei vaikai verčiami lankyti pamokas, neatitinkančias gimdytojų religinių įsitikinimų, arba jei visiems užkraunamas vienintelis auklėjimo būdas, iš kurio visiškai pašalintas religinis ugdymas.

Atsakomybė už tikėjimo laisvę

6. Kadangi visuomenės bendroji gerovė, sudaranti visumą tų visuomeninio gyvenimo sąlygų, kurios įgalina žmones geriau ir lengviau pasiekti tobulumą, pirmiausia glūdi žmogaus asmens teisių ir pareigų išlaikyme⁴, rūpintis tikėjimo laisvės teise privalo tiek pavieniai piliečiai, tiek visuomeninės grupės, tiek pasaulietinė valdžia, tiek Bažnyčia bei kitos religinės bendruomenės, kiekvienam veikiant savitai, atsižvelgiant į jų ypatingas pareigas bendrojo gėrio atžvilgiu.

Saugoti ir skatinti neliečiamas žmogaus teises esmingu būdu yra kiekvienos pasaulietinės valdžios pareiga⁵. Todėl pasaulietinė valdžia privalo teisingais įstatymais ir kitomis tinkamomis priemonėmis veiksmingai saugoti visų piliečių tikėjimo laisvę ir sudaryti palankias sąlygas religiniam gyvenimui puoselėti, kad piliečiai iš tikrųjų galėtų naudotis tikėjimo teise ir atlikti tikėjimo priedermes, o pati visuomenė džiaugtųsi teisingumo ir taikos gėrybėmis, kylančiomis iš žmonių ištikimybės Dievui ir jo šventai valiai⁶.

Jei dėl ypatingų kurios nors tautos aplinkybių vienai religinei bendruomenei valstybės teisinėje santvarkoje suteikiamas specialus valstybinis pripažinimas, būtina drauge pripažinti ir saugoti visų piliečių bei religinių bendruomenių teisių laisvę tikėjimo srityje.

Galiausiai pasaulietinė valdžia privalo rūpintis, kad teisinė piliečių lygybė, kuri yra visuomenės bendrosios gerovės dalis, niekuomet nei viešai, nei slapta nebūtų pažeidžiama religiniais sumetimais ir kad nebūtų jokios piliečių diskriminacijos.

Iš to kyla, kad viešajai valdžiai nevalia jėga, bauginimais ar kitomis priemonėmis versti piliečius išpažinti ar atmesti bet kokią religiją arba neleisti kam nors įsijungti į religinę bendruomenę ar iš jos išstoti. Juo labiau prieštaraujama Dievo valiai ir šventoms asmens bei tautų šeimoms teisėms, kai jėga kokiu nors būdu pavartojama tikėjimo griovimui arba trukdymui tiek visoje žmonijoje, tiek kurioje nors šalyje ar tam tikroje gyventojų grupėje.

Tikėjimo laisvės ribos

7. Teisė į tikėjimo laisvę įgyvendinama žmogiškojoje visuomenėje, todėl jos taikymas paklūsta tam tikroms ją tvarkančioms nuostatoms.

Naudojantis bet kokiomis laisvėmis, reikia laikytis moralinio asmeninės ir visuomeninės atsakomybės principo: moralės įstatymas įpareigoja pavienius žmones ir visuomeninius sambūrius, naudojantis savo teisėmis, atsižvelgti į kitų teises, į savo pareigas kitiems ir į bendrąją visų gerovę. Su visais reikia elgtis teisingai ir žmoniškai.

Be to, kadangi pasaulietinė visuomenė turi teisę gintis nuo piktnaudžiavimo, kuris gali kilti prisidengus tikėjimo laisvės dingstimi, apsaugoti nuo jo pirmiausia yra pasaulietinės valdžios pareiga. Tačiau tai ji privalo atlikti ne savivaliaudama ar neteisingai remdama vieną pusę, o laikydamasi teisės nuostatų, atitinkančių objektyvią moralinę tvarką. Tos nuostatos reikalingos, kad būtų veiksmingai saugomos ir taikingai derinamos visų piliečių teisės, kad būtų pakankamai rūpinamasi garbinga viešąja santaika, kuri yra tvarkingas sugyvenimas tikro teisingumo sąlygomis, ir kad būtų reikiamai saugoma viešoji moralė. Visa tai yra pamatinė bendrosios gerovės dalis ir įeina į viešosios tvarkos apibrėžimą. Šiaipjau visuomenėje turi būti išlaikytas visiškos laisvės principas, reikalaujantis pripažinti žmogui kuo daugiausia laisvės, apribojant ją tik tada ir tiek, kada ir kiek tai būtina.

Naudojimosi laisve ugdymas

8. Mūsų laikų žmonės yra veikiami įvairiopo spaudimo ir ištikti pavojaus prarasti galimybę vadovautis savo pačių laisvu sprendimu. Kita vertus, daugelis atrodo linkę laisvės vardan atmesti bet kokią priklausomybę ir menkai vertinti klusnumo pareigą.

Todėl šis Vatikano Sinodas ragina visus, ypač besirūpinančius kitų auklėjimu, stengtis taip ugdyti žmones, kad jie, laikydamiesi moralinės tvarkos, klausytų teisėtos valdžios ir būtų tikrosios laisvės mylėtojai; taigi žmones, spręsdami savo protu, remtųsi tiesos šviesa, veikdami vadovautųsi atsakomybės jausmu ir stengtųsi siekti to, kas tikra ir teisinga, savo veikloje noriai jungdamiesi su kitais.

Taigi tikėjimo laisvė turi būti skirta ir panaudota padėti žmonėms atsakingiau vykdyti savo visuomeninio gyvenimo pareigas.