II. Tikėjimo laisvė Apreiškimo šviesoje

Tikėjimo laisvės šaknys Apreiškime

9. Tai, ką šis Vatikano Sinodas skelbia apie žmogaus teisę į tikėjimo laisvę, yra pagrįsta asmens orumu. Amžių patirtis geriau atskleidė žmogaus protui, ko tas orumas reikalauja. Mokymo apie laisvę šaknys siekia patį dieviškąjį Apreiškimą, todėl krikščionys juo švenčiau privalo jo laikytis. Mat nors Apreiškimas tiesiogiai neteigia teisės į laisvę nuo išorinės prievartos tikėjimo srityje, jis atskleidžia žmogaus asmens orumą visu jo mastu, parodo, kaip Kristus gerbė žmogaus laisvę, šiam vykdant pareigą tikėti Dievo žodžiu, ir moko mus tokios dvasios, kokią šio Mokytojo sekėjai privalo visuose dalykuose atpažinti ir sekti. Visa tai paryškina bendruosius principus, kuriais grįstas šio pareiškimo mokymas apie tikėjimo laisvę. Tikėjimo laisvė visuomenėje ypač gerai derinasi su laisve, būdinga krikščioniškojo tikėjimo aktui.

Laisvė ir tikėjimo aktas

10. Vienas pagrindinių katalikiškojo mokymo principų, glūdintis Dievo žodyje ir nuolat skelbtas Bažnyčios Tėvų⁷, teigia, jog žmogus turi laisvai atsiliepti Dievui tikėjimu; todėl niekas negali būti verčiamas priimti tikėjimą prieš savo norą⁸. Mat tikėjimo aktas pačia savo prigimtimi yra laisvas veiksmas, nes žmogus, Išganytojo Kristaus atpirktas ir pašauktas būti įvaikiu⁹, tik tuomet gali bendrauti su apsireiškiančiu Dievu, kai, Tėvo patrauktas¹⁰, nusilenkia jam protingu ir laisvu tikėjimu. Taigi žmonėms keliamas reikalavimas religijos srityje nedaryti jokios prievartos visiškai derinasi su tikėjimo esme. Tikėjimo laisvės pripažinimas nemažai padeda sukurti aplinką, kurioje žmonės gali būti nekliudomai kviečiami į krikščionių tikėjimą, noriai jį priimti ir visu savo gyvenimu veikliai jį išpažinti.

Kristaus ir apaštalų veikimo būdas

11. Dievas pašaukia žmones tarnauti jam dvasia ir tiesa, įpareigodamas sąžinę, bet nedarydamas prievartos. Jis atsižvelgia į kilnumą savo sukurtojo žmogaus asmens, kuris turi pats apsispręsti ir likti laisvas. Tai ypač išryškėjo Jėzuje Kristuje, kuriame Dievas tobulai apreiškė save ir savo kelius. Kristus, mūsų Mokytojas ir Viešpats¹¹, romus ir nuolankiaširdis¹², kantriai traukė bei kvietė pas save mokinius¹³. Tiesa, jis rėmė ir patvirtino savo žodžius stebuklais, tačiau darė tai, norėdamas sužadinti ir sustiprinti klausytojų tikėjimą, o ne juos priversti¹⁴. Taip, jis barė klausytojus už netikėjimą, bet nubausti juos paliko Dievui teismo dieną¹⁵. Siųsdamas apaštalus į pasaulį, jis sakė: „Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas; o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk. 16, 16). Tačiau, žinodamas, kad drauge su kviečiais yra pasėta ir raugių, jis liepė leisti abejiems augti iki pjūties, kuri bus pasaulio pabaigoje¹⁶. Nenorėdamas būti politinis mesijas, valdantis jėga¹⁷, Kristus vadino save Žmogaus Sūnumi, kuris atėjo, „kad jis pats tarnautų ir duotų savo gyvybę kaip atvadavimą už daugelį“ (Mk 10, 45). Jis elgėsi kaip tobulas Dievo tarnas¹⁸, kuris „nenulauš sutrintos nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio“ (Mt 12, 20). Jis pripažino pasaulietinę valdžią ir jos teises, liepdamas mokėti ciesoriui mokestį. Tačiau jis aiškiai ragino gerbti aukštesnes Dievo teises: „Atiduokite tat, kas ciesoriaus, ciesoriui, ir kas Dievo, Dievui“ (Mt. 22, 21). Pagaliau jis baigė savo apreiškimą, ant kryžiaus apvainikuodamas atpirkimo darbą, kad atneštų juo žmonėms išganymą ir tikrąją laisvę. Jis liudijo tiesą¹⁹, tačiau prieštaraujantiems nenorėjo jos primesti jėga. Jo karalystė nekuriama kardo kirčiais²⁰. Ji įsitvirtina tiesos liudijimu ir priėmimu, o auga meile, kuria ant kryžiaus pakeltasis Kristus traukia žmones prie savęs²¹.

Kristaus žodžio ir pavyzdžio išmokyti, tuo pačiu keliu ėjo ir apaštalai. Nuo pat pirmųjų Bažnyčios dienų Kristaus mokiniai stengėsi laimėti žmones Viešpačiui ne prievartos veiksmais ir ne Evangelijos nevertu gudravimu, bet pirmiausia Dievo žodžio galia²². Jie drąsiai visiems skelbė žinią apie Gelbėtoją Dievą, „kuris nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim. 2, 4). Tačiau drauge jie gerbė silpnuosius, net jei šie klydo, šitaip parodydami, kad „kiekvienas mūsų duos už save Dievui apyskaitą“ (Rom 14, 12) ²³ ir kad dėl to privalo klausyti savo sąžinės. Kaip Kristus, taip ir apaštalai visuomet stengėsi liudyti Dievo tiesą; be baimės jie rodėsi prieš žmones bei vyresniuosius „ir skelbė su pasitikėjimu Dievo žodį“ (Apd. 4, 31) ²⁴. Jie tvirtai tikėjo, kad Evangelija yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam²⁵. Paniekinę visus „kūniškus ginklus“²⁶, jie skelbė Dievo žodį, sekdami Kristaus romumo ir kuklumo pavyzdžiu. Jie visiškai pasikliovė dievišku to žodžio pajėgumu įveikti Dievui priešingas galias²⁷ ir pastūmėti žmones, kad jie tikėtų Kristų ir jo klausytų²⁸. Kaip Mokytojas, taip ir apaštalai pripažino teisėtą pasaulietinę valdžią: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai… kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui“ (Rom 13, 1–2) ²⁹. Tačiau jie taip pat nepabijojo prieštarauti viešajai valdžiai, jeigu ji ėjo prieš Dievo šventąją valią: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29) ³⁰. Šiuo keliu visais amžiais ir visame pasaulyje ėjo nesuskaitomi kankiniai ir tikintieji.

Bažnyčia – Kristaus ir apaštalų sekėja

12. Ištikima Evangelijos tiesai Bažnyčia seka Kristaus ir apaštalų pėdomis, pripažindama, jog tikėjimo laisvės reikalavimas atitinka žmogaus kilnumą bei Dievo apreiškimą, ir ugdydama tą laisvę. Iš Mokytojo ir apaštalų gautą mokymą laiko būvyje ji saugojo ir perdavė iš kartos į kartą. Nors keliaujančios per besikeičiančius žmonių istorijos tarpsnius Dievo tautos elgsena kartais ir ne taip derinosi su Evangelijos dvasia ar net prieštaravo jai, visuomet liko nepažeistas Bažnyčios mokymas, jog niekas negali būti verčiamas tikėti.

Taip Evangelijos raugas ilgai veikė žmonių dvasią ir daug padėjo laiko būvyje geriau pažinti asmens kilnumą ir subrandinti įsitikinimą, jog tikėjimo srityje valstybė privalo garantuoti asmeniui saugumą nuo bet kokios prievartos.

Bažnyčios laisvė

13. Iš visų Bažnyčios ir net visos žemiškosios bendruomenės gerovės dalykų, visur ir visada saugotinų bei gintinų nuo bet kokio pažeidimo, tikrai svarbiausias yra Bažnyčios galėjimas naudotis tokia tikėjimo laisve, kokios reikia rūpinantis žmonių išganymu³¹. Ta laisvė yra šventa. Pats vienatinis Dievo Sūnus ją suteikė Bažnyčiai, įgytai savo krauju. Ta laisvė Bažnyčiai tokia būdinga, kad ją griaunantieji priešinasi Dievo valiai. Ji yra pagrindinis Bažnyčios ir viešosios valdžios bei visos pilietinės santvarkos santykių įstatymas.

Žmonių bendruomenėje Bažnyčia reikalauja sau laisvės iš kiekvienos viešosios valdžios, kaip dvasinis autoritetas, kaip ta, kuri yra Viešpaties Kristaus įsteigta ir dieviškojo įsakymo įpareigota eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai³². Ji taip pat reikalauja sau laisvės kaip sambūris žmonių, turinčių teisę gyventi valstybėje pagal krikščioniškojo mokymo priesakus³³.

Iš tikrųjų ir teisiškai, ir gyvenime visą laiką nepriklausomai vykdyti savo dieviškąjį uždavinį Bažnyčia gali tik ten, kur tikėjimo laisvės principas ne tik paskelbtas žodžiu ir patvirtintas įstatymo, bet ir sąžiningai įgyvendintas. Tokios nepriklausiomybės bažnytiniai vadovai vis labiau ir labiau reikalauja³⁴. Krikščionys, kaip ir kiti žmonės, turi pilietinę teisę nekliudomai elgtis pagal savo sąžinę. Tad tikroji Bažnyčios nepriklausomybė visiškai derinasi su ta tikėjimo laisve, kurios teisė turi būti pripažinta ir įstatymais garantuota visiems žmonėms bei jų bendruomenėms.

Bažnyčios pareiga

14. Norėdama įvykdyti dieviškąjį įsakymą „Mokykite visas tautas“ (Mt 28, 19), Katalikų Bažnyčia turi daryti visa, „kad Dievo žodis sklistų ir būtų šlovinamas“ (2 Tes 3, 1).

Todėl pirmiausia ji ragina savo vaikus „melstis, prašyti, dėkoti už visus žmones… Tai yra gera ir patinka mūsų Išganytojui Dievui, kurs nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 1–4).

Ugdydami savo sąžinę, krikščionys privalo rimtai atsižvelgti į šventą ir tikrą Bažnyčios mokymą³⁵. Juk Kristaus noru Katalikų Bažnyčia yra tiesos mokytoja. Jai pavesta skelbti ir autentiškai mokyti tiesos, kuri yra Kristus. Jos uždavinys taip pat yra savo autoritetu paskelbti ir patvirtinti dorovinius principus, plaukiančius iš pačios žmogaus prigimties. Be to, krikščionys privalo išmintingai, „Šventąja Dvasia ir neveidmaininga meile, tiesos žodžiu“ (2 Kor. 6, 6–7) stengtis bendrauti su tais, kurie Bažnyčiai nepriklauso, skleisti gyvenimo šviesą su visišku pasitikėjimu³⁶ ir apaštališka drąsa bei būti pasirengę net pralieti savo kraują.

Kristaus mokinys yra griežtai savo Mokytojo įpareigotas iš jo gautąją tiesą vis geriau pažinti, ištikimai skelbti, uoliai ginti, tačiau nenaudoti šiam tikslui priemonių, priešingų Evangelijos dvasiai. Kristaus meilė jį taip pat ragina meiliai, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klaidingai tiki arba nepažįsta tikėjimo³⁷. Tad reikia paisyti ir pareigų Kristui, gaivinančiam Žodžiui, kurį reikia skelbti, ir asmens teisių, ir Dievo malonės, per Kristų duodamos žmogui, kuris kviečiamas laisvai priimti ir išpažinti tikėjimą.