BAŽNYČIOS SANTYKIŲ SU NEKRIKŠČIONIŲ RELIGIJOMIS DEKLARACIJA NOSTRA AETATE

1965 spalio 28

Pratarmė

1. Mūsų laikais, kai žmonių giminė diena po dienos vis glaudžiau vienijasi ir plečiasi ryšiai tarp įvairių kraštų, Bažnyčia atidžiau apsvarsto savo santykius su nekrikščionių religijomis. Vykdydama savo uždavinį – tarp žmonių ir net tarp tautų ugdyti vienybę ir meilę, – ji pirmiausia kreipia dėmesį į tai, kas žmonėms bendra ir veda į tarpusavio draugystę.

Mat visos tautos sudaro vieną bendruomenę ir yra vienos kilmės, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino žemės paviršiuje¹; vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas, kurio apvaizda, rodomas gerumas ir išganymo planai aprėpia visus², iki išrinktieji bus suburti šventajame mieste, kurį užlies Dievo spindesys ir kur tautos vaikščios jo šviesoje³.

Iš įvairių religijų žmonės laukia atsakymo į paslaptingas žmogiškosios būties mįsles, kurios ir šiandien, kaip kitados, skverbiasi į širdies gelmes: kas yra žmogus? kokia mūsų gyvenimo prasmė ir koks jo tikslas? kas yra gėris ir kas nuodėmė? kokia kančios kilmė ir kokia jos paskirtis? koks kelias veda į tikrąją laimę? kas yra mirtis, teismas ir atlygis po mirties? Pagaliau, kas yra tas galutinis ir neišreiškiamas slėpinys, kuris apgobia mūsų egzistenciją, iš kurio esame kilę ir į kurį veržiamės?

Įvairios nekrikščionių religijos

2. Nuo pat senovės iki mūsų laikų įvairiose tautose aptinkama tam tikros įžvalgos paslaptingos galios, dalyvaujančios dalykų kaitoje ir žmogaus gyvenimo įvykiuose, o kartais užtinkamas aukščiausios Dievybės ar net Tėvo pripažinimas. Ta įžvalga ir pripažinimas persmelkia jų gyvenimą giliu religiniu jausmu. O su kultūros pažanga susijusios religijos į tuos pačius klausimus stengiasi atsakyti subtilesnėmis sąvokomis ir labiau ištobulinta kalba. Taip induizmo religijoje žmonės gilinasi į dieviškąjį slėpinį ir išreiškia jį neišsemiamu mitų vaisingumu bei skvarbiomis filosofijos pastangomis. Jie ieško išsilaisvinimo iš slegiančios mūsų būklės arba įvairiopu asketiniu gyvenimu, arba gilia meditacija, arba su meile ir pasitikėjimu ieškodami prieglobsčio pas Dievą. Budizmas įvairiais savo pavidalais pripažįsta radikalų šio kintamo pasaulio nepakankamumą ir moko, kokiu keliu pamaldžios ir pasitikinčios dvasios žmonės gali pasiekti arba tobulo išsilaisvinimo būseną, arba, remdamiesi savo jėgomis ar pagalba iš aukščiau, aukščiausio nušvitimo. Panašiai ir kitos visame pasaulyje aptinkamos religijos stengiasi įvairiais būdais atsiliepti į žmonių širdies nerimą, tuo tikslu siūlydamos kelius, tai yra mokymus, gyvenimo taisykles ir šventas apeigas.

Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį. Tačiau kartu ji nuolat skelbia ir turi skelbti Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), kuriame žmonės randa religinio gyvenimo pilnatvę ir kuriame Dievas visa sutaikino su savimi⁴.

Tad Bažnyčia ragina savo vaikus, apdairiai ir su meile kalbantis ir bendradarbiaujant su kitų religijų sekėjais ir liudijant krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, pripažinti, išsaugoti ir ugdyti juose aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes bei visuomenines kultūrines vertybes.

Musulmonų religija

3. Bažnyčia taip pat su pagarba žvelgia į musulmonus, garbinančius vienatinį Dievą – gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį dangaus bei žemės kūrėją⁵, kalbėjusį žmonėms. Jie stengiasi visa dvasia paklusti net slaptiems Dievo nuosprendžiams, kaip klausė Abraomas, su kuriuo islamo tikėjimas taip mielai save sieja. Nors Jėzaus jie ir nepripažįsta Dievu, bet garbina jį kaip pranašą ir gerbia jo motiną mergelę Mariją, o kartais net pamaldžiai jos šaukiasi. Be to, jie laukia teismo dienos, kai Dievas atlygins visiems prikeltiesiems žmonėms. Todėl jie vertina moralų gyvenimą ir garbina Dievą ypač malda, išmalda ir pasninku.

Nors amžių bėgyje tarp krikščionių ir musulmonų buvo kilę nemaža nesantaikos ir priešiškumo, Šventasis Sinodas ragina visus, pamiršus praeitį, stengtis vienas kitą nuoširdžiai suprasti ir bendromis jėgomis saugoti bei nešti visiems žmonėms socialinį teisingumą, moralines gėrybes, taiką bei laisvę.

Žydų religija

4. Gilindamasis į Bažnyčios slėpinį, šis Šventasis Sinodas atmena ryšį, kuris Naujojo Testamento tautą dvasiškai jungia su Abraomo palikuonimis.

Mat Kristaus Bažnyčia pripažįsta, kad pagal Dievo išganomąjį slėpinį jos tikėjimo ir išrinkimo pradmenys aptinkami jau patriarchuose, Mozėje ir pranašuose. Ji išpažįsta, kad visi Kristaus tikintieji, tikėjimu būdami Abraomo vaikai⁶, buvo įtraukti į to patriarcho pašaukimą, o išrinktosios tautos išėjimas iš vergijos žemės mistiniu būdu iš anksto ženklino Bažnyčios išganymą. Todėl Bažnyčia negali pamiršti, jog per tą tautą, su kuria Dievas iš savo neapsakomo gailestingumo teikėsi sudaryti Senąją Sandorą, ji yra gavusi Senojo Testamento apreiškimą ir maitinama gerojo alyvmedžio šaknų, į kurių kamieną įskiepytos pagonių laukinio alyvmedžio šakos⁷. Juk Bažnyčia tiki, kad Kristus, mūsų Taika, savo kryžiumi sutaikino žydus ir pagonis ir iš abiejų savyje padarė viena⁸.

Bažnyčia taip pat nuolatos turi prieš akis apaštalo Pauliaus žodžius apie savo tautiečius, „kuriems priklauso įsūnystė, garbė, sandora, ir įstatymų leidyba, Dievo garbinimas ir pažadai; kuriems priklauso protėviai, ir iš kurių kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5), Mergelės Marijos sūnus. Ji atmena, kad iš žydų tautos yra kilę apaštalai, Bažnyčios pamatai ir šulai, bei daugelis pirmųjų mokinių, skelbusių pasauliui Kristaus Evangeliją.

Kaip liudija Šventasis Raštas, Jeruzalė nepažino jos aplankymo meto⁹, ir didžioji dalis žydų nepriėmė Evengelijos, o nemažai jų net priešinosi jos sklidimui¹⁰. Vis dėlto, kaip sako apaštalas, Dievui, kuris negaili duotųjų dovanų ir pašaukimo, žydai lieka numylėti dėl savo protėvių¹¹. Išvien su pranašais ir tuo pačiu apaštalu Bažnyčia laukia vienam Dievui žinomos dienos, kai visos tautos vienu balsu šauksis Viešpaties ir „tarnaus jam petys į petį“ (Sof 3, 9) ¹².

Tad kadangi krikščionių ir žydų bendras dvasinis palikimas toks gausus, šis Šventasis Sinodas nori puoselėti ir skatinti jų abipusį pažinimą ir pagarbą, įgyjamą ypač biblinėmis bei teologinėmis studijomis ir broliškais pokalbiais.

Nors žydų vadovybė su savo šalininkais ir reikalavo Kristaus mirties¹³, tai, kas įvykdyta jo kančios metu, negalima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenusiems, nei šiandieniams žydams. Nors Bažnyčia yra naujoji Dievo tauta, žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji, tarsi tai plauktų iš Šventojo Rašto. Todėl visi tesirūpina aiškindami katekizmą arba skelbdami Dievo žodį nemokyti ko nors, kas nesiderina su Evangelijos tiesa ir Kristaus dvasia.

Be to, Bažnyčia, atmesdama visus bet kokių žmonių persekiojimus, atmindama savo bendrą su žydais paveldą ir vadovaudamasi ne politiniais motyvais, o evangeline meile, gailisi dėl bet kada ir bet kieno žydams rodytos neapykantos, jų persekiojimų ir antisemitizmo apraiškų.

Be to, Kristus, kaip Bažnyčia visuomet mokė ir tebemoko, degdamas didžia meile, laisvai pasirinko kančią ir mirtį už visų žmonių nuodėmes, kad visi pasiektų išganymą. Todėl mokančios Bažnyčios uždavinys yra skelbti Kristaus kryžių kaip visuotinės Dievo meilės ženklą ir visų malonių šaltinį.

Visuotinė brolybė, atmetanti bet kokią diskriminaciją

5. Negalime šauktis Dievo, visų Tėvo, jei atsisakome broliškai elgtis su kuriais nors žmonėmis, sukurtais pagal Dievo paveikslą. Žmogaus santykiai su Dievu Tėvu ir su broliais žmonėmis taip susiję, kad Šventasis Raštas sako: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo“ (1 Jn 4, 8).

Šitaip sugriaunami pamatai visų teorijų ir praktikų, diegiančių žmonių ir tautų diskriminaciją žmogaus orumo ir iš jo kylančių teisių atžvilgiu.

Tad Bažnyčia atmeta bet kokį žmonių nuvertinimą arba prievartavimą dėl rasės, spalvos, padėties ar religijos, kaip svetimą Kristaus dvasiai. Todėl Šventasis Sinodas, eidamas apaštalų Petro ir Pauliaus pėdomis, karštai ragina visus Kristaus tikinčiuosius, kad jų „elgesys tarp pagonių būtų pavyzdingas“ (1 Pt 2, 12), kiek tai įmanoma, ir kad jie, kiek tik galėdami, gyventų taikoje su visais žmonėmis¹⁴, idant būtų tikri savo dangiškojo Tėvo vaikai¹⁵.