KETVIRTAS SKYRIUS.
PASAULIEČIAI
Įžanga
30.
Nušvietęs hierarchijos uždavinius, Šventasis Sinodas noriai
kreipia savo žvilgsnį į tuos krikščionis, kurie
vadinami pasauliečiais. Tiesa, visa, kas pasakyta apie Dievo tautą,
lygiai taikoma ir pasauliečiams, vienuoliams bei dvasininkams, tačiau
kai kurie dalykai ypatingai susiję su pasauliečiais, vyrais ir moterimis,
dėl jų padėties ir paskirties. Ypatingos mūsų meto
aplinkybės reikalauja giliau apsvarstyti tų dalykų pagrindus.
Įšventintieji ganytojai gerai žino, kiek daug pasauliečiai
prisideda prie Bažnyčios gerovės. Taip pat jie žino
esą Kristaus paskirti ne tam, kad vieninteliai prisiimtų visą
Bažnyčios išganomąją misiją pasaulio
atžvilgiu; priešingai, jų kilnus uždavinys yra taip ganyti
tikinčiuosius ir taip pripažinti jų tarnybas bei ypatingas
dovanas, kad visi savaip ir vieningai varytų bendrą darbą. Juk dera,
kad visi, „elgdamiesi pagal tiesą“ augtų meile visais
atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje. Iš jo visas
kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais,
savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“
(Ef 4, 15–16).
Žodžio
„pasaulietis“
prasmė
31.
Pasauliečiais čia vadinami visi Kristaus tikintieji, išskyrus
tuos, kurie yra gavę šventimus ir priklauso Bažnyčioje
pripažintam vienuolių luomui. Tai Kristaus tikintieji, krikštu
sujungti su Kristaus kūnu, tapę Dievo tauta ir savaip tapę
Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios
pareigos dalininkais. Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje jiems
tenkančią visos krikščionių tautos misijos dalį.
Pasauliečius
skirianti ypatybė yra jų pasaulietinis pobūdis. Tiesa, ir
kunigų luomo nariai kartais gali tvarkyti pasaulietiškus reikalus,
net turėti pasaulietišką profesiją. Tačiau dėl
savo ypatingo pašaukimo svarbiausia ir pirmiausia jie skirti šventajai
tarnybai. O vienuoliai savo luomu nepaprastai ryškiai ir išskirtinai
liudija, kad pasaulio negalima perkeisti ir paaukoti Dievui be Palaiminimų
dvasios. Tuo tarpu pasauliečiams pačiu jų pašaukimu skirta
ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir
juos tvarkant pagal Dievo valią. Jie gyvena pasaulyje, tai yra gyvena
imdamiesi visų įvairiausių jo pareigų ir darbų, supami
įprastų šeimos ir visuomenės gyvenimo sąlygų,
iš kurių tarsi nuausta jų būtis. Dievas juos ten šaukia,
idant pagal Evangelijos dvasią atlikdami skirtąsias pareigas jie lyg
koks raugas prisidėtų prie pasaulio pašventinimo tarsi iš
vidaus ir, šitaip spinduliuodami pirmiausia savo gyvenimo liudijimu,
tikėjimu, viltimi ir meile, kitiems atskleistų Kristų. Tad jiems
ypatingu būdu pavesta taip nušviesti ir tvarkyti visus laikinuosius
dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa vyktų Kristaus
norimu būdu ir augtų bei šlovintų Kūrėją ir
Atpirkėją.
Pasauliečių
kaip Dievo tautos narių orumas
32. Dievo
įstaigta šventoji Bažnyčia yra tvarkoma ir valdoma
nuostabiai įvairiai. „Juk kaip viename kūne turime daug narių ir
visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes
daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų
nariai“ (Rom 12, 4–5).
Tad viena yra Dievo
išrinktoji tauta: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas
krikštas“ (Ef 4, 5); bendras yra narių orumas, plaukiąs iš
jų atgimimo Kristuje, bendra vaikų malonė, bendras
pašaukimas būti tobuliems; vienas išganymas, viena viltis,
nedali meilė. Taigi Kristuje ir Bažnyčioje nėra kokios
nelygybės dėl kilmės ar tautybės, visuomeninės
padėties ar lyties, nes „nebėra nei žydo, nei graiko;
nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi
jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28 gr.; plg. Kol 3, 11).
Taid nors Bažnyčioje
ir ne visi eina tuo pačiu keliu, visi yra pašaukti siekti
šventumo ir visi yra gavę lygiai tą patį tikėjimą
Dievo teisingumo dėka (plg. 2 Pt 1, 1). Nors kai kurie Kristaus valia yra
paskirti būti kitiems mokytojais, slėpinių perteikėjais ir
ganytojais, visi yra lygūs orumu ir visiems tikintiesiems bendra veikla
Kristaus kūno statyboje. Viešpaties nustatytas skirtumas tarp
šventųjų tarnautojų ir kitų Dievo tautos narių
kartu yra jungtis, nes ganytojai ir kiti tikintieji susieti abipusės
priklausomybės ryšiais. Bažnyčios ganytojai, sekdami
Viešpaties pavyzdžiu, tegu patarnauja tarpusavyje ir kitiems
tikintiesiems; o tikintieji uoliai teateina į pagalbą ganytojams ir
mokytojams. Šitaip įvairovėje visi liudija įstabią
Kristaus kūno vienybę: pats malonių, tarnybų ir veiklų
skirtingumas jungia Dievo vaikus į viena, nes „visa tai veikia viena ir ta
pati Dvasia“ (1 Kor 12, 11).
Dievo maloningumu
pasauliečiams broliu yra tapęs Kristus, kuris, nors yra visa ko
Viešpats, atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (plg. Mt
20, 28). Taip pat broliai jiems yra tie, kurie, paskirti šventajai
tarnybai, Kristaus galia mokydami, pašvęsdami ir valdydami taip gano
Dievo šeimą, kad visi laikytųsi naujojo meilės
įstatymo. Apie tai labai gražiai rašo šv. Augustinas: „Tai,
kas esu jums, mane gąsdina; kas esu su jumis, mane guodžia. Jums esu
vyskupas, su jumis – krikščionis. Pirmasis vardas reiškia
pareigą, antrasis – malonę; anas reiškia pavojų, o šis
– išganymą“112.
Pasauliečių
apaštalavimas
33.
Sutelkti į Dievo tautą ir sujungti į vieną Kristaus
kūną, vadovaujamą vienos galvos, pasauliečiai, kad ir kas
jie būtų, kaip gyvi Bažnyčios nariai yra šaukiami
dirbti jos plėtojimui ir nuolatiniam šventinimui visomis jėgomis,
kurias turi iš Kūrėjo gerumo ir Atpirkėjo malonės.
Pasauliečių
apaštalavimas yra dalyvavimas pačios Bažnyčios
išganomojoje misijoje. Šiam apaštalavimui pats Viešpats
visus skiria krikštu ir sutvirtinimu. O sakramentais, ypač
šventąja Eucharistija, perteikiama ir maitinama meilė Dievui ir
žmonėms, kuri yra kiekvieno apaštalavimo siela.
Pasauliečiai ypač pašaukti skleisti Bažnyčią ir
jos veikimą tokiose vietose ir tokiomis sąlygomis, kur ji tik jų
padedama gali tapti žemės druska113. Šitaip kiekvienas
pasaulietis gautomis dovanomis „pagal Kristaus dovanos mastą“ (Ef 4, 7)
tampa pačios Bažnyčios uždavinio liudytoju ir gyvuoju
įrankiu.
Be šio apaštalavimo,
skirto visiems be išimties Kristaus tikintiesiems, pasauliečiai dar
gali būti įvairiais būdais pašaukti tiesiogiai
bendradarbiauti su hierarchijos apaštalavimu114, kaip tie vyrai ir
moterys, kurie padėjo apaštalui Pauliui skelbti Evangeliją, daug
darbuodamiesi Viešpatyje (plg. Fil 4, 3; Rom 16, 3 tt.). Be to, jie tinka
tam, kad hierarchija juos pasitelktų atlikti kai kurias bažnytines
pareigas dvasiniu tikslu.
Tad visi pasauliečiai
turi garbingą pareigą darbuotis, idant dieviškasis išganymo
planas vis labiau pasiektų visus visų laikų ir visos
žemės žmones. Todėl jiems visur turi būti atviras kelias
pagal išgales ir laiko reikalavimus patiems veikliai prisidėti prie
Bažnyčios išganomojo darbo.
Pasauliečių
dalyvavimas bendrojoje kunigystėje ir kulte
34.
Aukščiausiasis ir amžinasis kunigas Kristus Jėzus,
norėdamas ir pasauliečių pastangomis tęsti savo
liudijimą ir tarnavimą, gaivina juos savo Dvasia ir nepaliaudamas
skatina imtis kiekvieno gero ir tobulo darbo.
Tiems, kuriuos glaudžiai
sujungia su savo gyvenimu ir uždaviniu, jis taip pat suteikia dalį
savo kunigystės pareigų, įgalindamas dvasiniu kultu garbinti
Dievą ir gelbėti žmones. Todėl pasauliečiai,
būdami skirti Kristui ir patepti Šventąja Dvasia, yra
įstabiu būdu šaukiami ir rengiami, kad Dvasia juose
neštų vis gausesnį vaisių. Mat visi jų darbai, maldos
ir apaštalavimo pastangos, santuokinis ir šeimos gyvenimas, kasdienis
triūsas ir sielos bei kūno poilsis, jei tik tai atliekama Dvasioje ir
net kantriai pakeliami gyvenimo sunkumai, per Jėzų Kristų tampa
Dievui priimtinomis dvasinėmis aukomis (plg. 1 Pt 2, 5), kurios
eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties kūnu itin
pamaldžiai įteikiamos Tėvui. Šitaip ir pasauliečiai,
tartum visur šventai veikią garbintojai, patį pasaulį
pašvenčia Dievui.
Pasauliečių
dalyvavimas Kristaus pranašiškojoje veikloje ir liudijime
35.
Kristus, didysis pranašas, ir savo gyvenimo liudijimu, ir žodžio
galia paskelbęs Tėvo karalystę, savo pranašavimo
uždavinį vykdo toliau, iki tos karalystės garbė bus
visiškai apreikšta, tam panaudodamas ne vien hierarchiją, kuri
moko jo vardu ir galia, bet ir pasauliečius, kuriuos pasiskiria
liudytojais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone
(plg. Apd 2, 17–18; Apr 19, 10), idant Evangelijos galia sušvistų
kasdieniame jų šeimos ir visuomenės gyvenime. Pasauliečiai
pasirodo esą pažado vaikai, jei, būdami tvirto tikėjimo ir
kupini vilties, atperka esamąjį laiką (plg. Ef 5, 16; Kol 4, 5)
ir kantriai laukia būsimosios garbės (plg. Rom 8, 25). Tačiau
šios vilties teneslepia jie sielos gelmėse, bet, nuolat atsiversdami
ir grumdamiesi „su šių tamsybių pasaulio valdovais ir
dvasinėmis blogio jėgomis“ (Ef 6, 12), teišreiškia ją
ir pasaulietinio gyvenimo struktūromis.
Lygiai kaip Naujojo
Įstatymo sakramentai, palaiką ir maitiną
tikinčiųjų gyvenimą bei apaštalavimą, jau dabar
vaizduoja naują dangų ir naują žemę (plg. Apr 21, 1),
taip ir pasauliečiai tampa galingais laukiamųjų dalykų
tikėjimo (plg. Žyd 11, 1) šaukliais, jei su gyvenimu,
kylančiu iš tikėjimo, nedvejodami sujungia tikėjimo
išpažinimą. Šitoks evangelizavimas, tai yra Kristaus
naujienos skelbimas ir gyvenimo pavyzdžiu, ir žodžiu,
būdingas ir ypač veiksmingas tuo, kad vyksta įprastinėmis
pasaulio sąlygomis.
Itin vertingas šiam
uždaviniui tas luomas, kurį pašventina specialus sakramentas,
būtent santuokinis ir šeimos gyvenimas. Kur
krikščioniškasis tikėjimas perskverbia ir kasdien vis
labiau perkeičia visą gyvenimo būdą, ten yra pratybų
laukas ir puiki mokykla pasauliečių apaštalavimui. Ten
sutuoktinių laukia jų pašaukimas – būti vienas kitam bei
vaikams tikėjimo ir Kristaus meilės liudytojais. Krikščioniškoji
šeima didžiu balsu skelbia tiek dabartinės Dievo karalystės
dorybes, tiek palaimingojo gyvenimo viltį. Savo pavyzdžiu ir
liudijimu ji pasmerkia nuodėmės pasaulį ir apšviečia
ieškančius tiesos.
Net užsiėmę
laikinaisiais reikalais pasauliečiai gali ir turi savo vertinga veikla
evangelizuoti pasaulį. Kai kurie jų, kai šventųjų
tarnautojų trūksta arba jie yra siaučiančio persekiojimo
trukdomi, kiek galėdami perima kai kurias šventąsias pareigas.
Ir net jeigu daugelis jų paskiria visas savo jėgas apaštalavimo
darbui, to neužtenka; reikia, kad visi bendradarbiautų, padėdami
Kristaus karalystei pasaulyje plėstis ir augti. Todėl
pasauliečiai turi uoliai stengtis giliau pažinti
apreikštąją tiesą ir karštai melsti Dievą
išminties dovanos.
Pasauliečių
dalyvavimas karališkojoje tarnyboje
36.
Kristus, tapęs klusnus iki mirties ir todėl Tėvo
išaukštintas (plg. Fil 2, 8–9), įžengė į savo
karalystės garbę. Visa jam pavesta, iki pats save ir visą
kūriniją paves Tėvui, idant Dievas būtų visa visame
(plg. 1 Kor 15, 27–28). Šia galia jis pasidalijo su mokiniais, kad jie
taip pat taptų karališkai laisvi ir išsižadėjimu bei
šventu gyvenimu nugalėtų savyje nuodėmės
karalystę (plg. Rom 6, 12) ir kad tarnaudami Kristui kituose nuolankumu ir
kantrumu atvestų savo brolius pas Karalių, kuriam tarnauti
reiškia viešpatauti. Mat Viešpats trokšta plėsti savo
karalystę – tiesos ir gyvybės, šventumo ir malonės,
teisingumo, meilės ir taikos karalystę115 –
tikinčiųjų pasauliečių pastangomis. Toje karalystėje
pati kūrinija bus išlaisvinta iš nyksmo vergijos ir pasieks
Dievo vaikų garbės laisvę (plg. Rom 8, 21). Tikrai didis
pažadas ir didis įsakymas duotas mokiniams: „Viskas jūsų,
bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 23).
Tad tikintieji turi
įžvelgti visos kūrinijos giliąją prigimtį,
vertę ir paskirtį Dievo garbei ir net pasaulietine veikla taip pat
padėti vienas kitam švenčiau gyventi, kad šitaip pasaulis
būtų persmelktas Kristaus dvasios ir, viešpataujant teisingumui,
meilei ir taikai, veiksmingiau pasiektų savo tikslą. Šį
uždavinį turi vykdyti visi, bet pagrindinis vaidmuo čia tenka
pasauliečiams. Tad tepanaudoja savo patirtį pasaulio dalykų
srityje ir, Kristaus malonei iš vidaus pakylėjant jų
veiklą, kiek galėdami tesiekia, kad sukurtosios gėrybės, kaip
Kūrėjo nustatyta ir jo Žodžio nušviesta,
būtų žmogiškuoju darbu, technika ir kultūra vystomos
visų žmonių naudai, geriau jiems paskirstomos ir savitu
būdu padėtų visuotinei pažangai žmogiškosios ir
krikščioniškosios laisvės srityje. Šitaip
Bažnyčios narių pastangomis Kristus vis labiau ir labiau
apšvies savo išganingąja šviesa visą žmonių
bendruomenę.
Be to, jeigu kurios nors
pasaulio institucijos ir sąlygos stumia dorovę į
nuodėmę, pasauliečiai jungtinėmis jėgomis tepagydo jas
taip, kad atitiktų teisingumo reikalavimus ir, užuot
trukdžiusios, padėtų dorybėms reikštis. Tai darydami,
jie suteiks moralinę vertę kultūrai ir žmonių veiklai.
Šitaip ir pasaulio dirva bus geriau parengta dieviškojo
žodžio sėklai, ir Bažnyčiai plačiau atsidarys vartai,
pro kuriuos į pasaulį įžengtų taikos žinia.
Kaip reikalauja pats išganymo
planas, tikintieji teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės
bei pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia
iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai. Tesistengia
darniai jungti vienas su kitomis, atmindami, jog kiekvieną laikinąjį
reikalą turi lemti krikščioniškoji sąžinė,
nes jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų
plotmėje, negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo
valdžios. Ypač mūsų laikais dera, kad šis skirtumas ir
drauge darna kuo skaisčiausiai šviestų iš
tikinčiųjų veiksenos, idant Bažnyčios misija
galėtų visapusiškiau atitikti ypatingas šiandienio pasaulio
sąlygas. Mat, viena vertus, dera pripažinti, kad žemiškoji
valstybė, teisėtai prisiėmusi pasaulio rūpesčius,
vadovaujasi savais įstatymais, tačiau, antra vertus, pagrįstai
reikia atmesti pražūtingą mokymą, skelbiantį, kad
visuomenė turi būti kuriama visai nepaisant religijos, ir
puolantį bei griaunantį piliečių tikėjimo
laisvę116.
Santykiai su
hierarchija
37. Kaip ir
visi Kristaus tikintieji, pasauliečiai turi teisę iš
įšventintųjų ganytojų apsčiai gauti dvasinių
Bažnyčios gėrybių, ypač Dievo žodžio ir
sakramentų pagalbos117. Tepareiškia jiems savo reikalus ir
pageidavimus su ta laisve ir pasitikėjimu, kuri dera Dievo vaikams ir
broliams Kristuje. Turimos žinios, kompetencija ir prestižas
pasauliečiams leidžia, o kartais net juos įpareigoja
pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius
Bažnyčios gerovę118. Prireikus tai tebūnie daroma
panaudojant Bažnyčios tam tikslui įsteigtas institucijas,
visuomet vadovaujantis tiesakalbiškumu, drąsa ir apdairumu, rodant
pagarbą ir meilę tiems, kurie savo šventomis pareigomis
atstovauja Kristui.
Drauge su visais Kristaus
tikinčiaisiais pasauliečiai nedelsdami krikščioniškai
klusniai tepriima tai, ką įšventintieji ganytojai
Bažnyčios magisteriumo ir vadovybės vardu nutaria. Tebūnie
jiems pavyzdžiu Kristus, savo klusnumu iki mirties atvėręs
visiems žmonėms palaimingąjį Dievo vaikų laisvės
kelią. Taip pat tenepamiršta malda pavesti Dievui savo vyresniųjų,
budinčių dėl mūsų sielų, už kurias jie
turės tarsi pateikti apyskaitą, kad galėtų tai atlikti
džiaugsmingai, o ne vaitodami (plg. Žyd 13, 17).
Įšventintieji
ganytojai savo ruožtu tepripažįsta ir teskatina
pasauliečių orumą bei atsakomybę Bažnyčioje,
noriai tesinaudoja jų apdairiu patarimu, su pasitikėjimu tepatiki
jiems Bažnyčios labui tarnaujančias pareigas ir tepalieka
veikimo laisvę bei lauką, netgi teskatina savanoriškai imtis
darbų. Su tėviška meile atidžiai tesvarsto Kristuje
pasauliečių teikiamus sumanymus, norus ir pageidavimus119.
Ganytojai pagarbiai tepripažįsta ir teisėtą laisvę,
kuri visiems priklauso žemiškojoje valstybėje.
Iš šio
šeimiško bendravimo tarp pasauliečių ir ganytojų dera
laukti daug naudos Bažnyčiai. Mat pasauliečiams jis stiprina
atsakomybės jausmą, ugdo užsidegimą, ir pasauliečiai
savo jėgomis lengviau įsijungia į ganytojų darbą. O
ganytojai, pasauliečių patyrimo padedami, pajėgia aiškiau
ir tinkamiau spręsti tiek apie dvasinius, tiek apie laikinuosius reikalus,
ir šitaip visa Bažnyčia, sustiprinta visų savo narių,
galės veiksmingiau atlikti savo misiją pasaulio gyvenime.
Pabaiga
38.
Kiekvienas pasaulietis turi būti Viešpaties Jėzaus
prisikėlimo bei gyvenimo liudytojas ir gyvojo Dievo ženklas. Visi
kartu ir kiekvienas savo ruožtu turi maitinti pasaulį dvasiniais
vaisiais (plg. Gal 5, 22) ir skleisti jame dvasią, gaivinančią
vargdienius, romiuosius ir taikdarius, kuriuos Viešpats Evangelijoje
skelbia palaimintais (plg. Mt 5, 3–9), žodžiu, „kas kūnui yra
siela, tas pasauliui turi būti krikščionys“120.
|