SEPTINTAS SKYRIUS. KELIAUJANČIOSIOS BAŽNYČIOS ESCHATOLOGINIS POBŪDIS IR VIENYBĖ SU DANGIŠKĄJA BAŽNYČIA

Įžanga

48. Bažnyčia, į kurią visi esame Kristuje Jėzuje šaukiami ir kurioje Dievo malone pasiekiame šventumo, bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai ateis visų dalykų atnaujinimo metas (Apd 3, 21), o drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje (plg. Ef 1, 10; Kol 1, 20; 2 Pt 3, 10–13).

Kristus, pakeltas nuo žemės, visus patraukė prie savęs (plg. Jn 12, 32); prisikėlęs iš numirusių (plg. Rom 6, 9), jis pasiuntė mokiniams savo gaivinančią Dvasią ir per ją įsteigė savo Kūną, tai yra Bažnyčią – visuotinį išganymo sakramentą; sėdėdamas Tėvo dešinėje, jis nuolat veikia pasaulyje: atveda žmones į Bažnyčią, joje glaudžiau sujungia su savimi ir maitina savo paties Kūnu ir Krauju, idant padarytų juos savo garbingojo gyvenimo dalininkais. Taigi pažadėtasis atnaujinimas, kurio laukiame, jau prasidėjo Kristuje, toliau vyksta Šventosios Dvasios atsiuntimu ir tęsiasi jos veikimu Bažnyčioje, kurioje tikėjimu atsiskleidžia net mūsų laikinojo gyvenimo prasmė, kai, vildamiesi būsimųjų gėrybių, stengiamės įvykdyti Tėvo mums pasaulyje pavestąjį uždavinį ir darbuojamės savo išganymui (plg. Fil 2, 12).

Tad mes jau esame sulaukę amžių baigties (plg. 1 Kor 10, 11), ir pasaulio atnaujinimas yra neatšaukiamai nuspręstas bei tam tikru būdu iš tikrųjų jau vyksta šiame amžiuje, nes Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo. Tačiau kol nėra naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė (plg. 2 Pt 3, 13), keliaujančiajai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo (plg. Rom 8, 19–22).

Būdami sujungti su Kristumi Bažnyčioje ir paženklinti Šventosios Dvasios, „kuri yra mūsų paveldėjimo laidas“ (Ef 1, 14), tikrai vadinamės ir esame Dievo vaikai (plg. 1 Jn 3, 1), tačiau dar nepasirodėme su Kristumi garbėje (plg. Kol 3, 4), kurioje būsime panašūs į Dievą, nes regėsime jį tokį, koks jis yra (plg. 1 Jn 3, 2). Taigi, „kolei gyvename kūne, esame svetimi, toli nuo Viešpaties“ (2 Kor 5, 6) ir, turėdami Dvasios pradmenis, dūsaujame savo viduje (plg. Rom 8, 23) bei trokštame būti su Kristumi (plg. Fil 1, 23). Ta pati meilė verčia mus vis labiau gyventi tam, kuris už mus mirė ir prisikėlė (plg. 2 Kor 5, 15). Todėl visur stengiamės patikti Viešpačiui (plg. 2 Kor 5, 9) ir imamės Dievo ginklų, kad galėtume atsilaikyti prieš velnio klastas ir pasipriešinti piktąją dieną (plg. Ef 6, 11–13). O kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, kaip Viešpats įspėja, turime nuolat budėti, kad, užbaigę tik vieną kartą dovanotą žemiškąjį gyvenimą (plg. Žyd 9, 27), taptume verti įeiti su juo į vestuves ir būti priskaičiuoti prie palaimintųjų (plg. Mt 25, 31–46), o ne pasiųstģ šalin, kaip blogi ir apsileidę tarnai (plg. Mt 25, 26), į amžinąją ugnį (plg. Mt 25, 41), ir išmesti laukan į tamsybes, kur „bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 12, 13 ir 25, 30). Juk iki karaliaudami su garbinguoju Kristumi, visi turėsime pasirodyti „prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10). Pasaulio pabaigoje tie, „kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29; plg. Mt 25, 46). Tad manome, kad „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18; plg. 2 Tim 2, 11–12), tvirtu tikėjimu laukiame „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13), kuris „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Jis ateis, „kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).

Dangiškoji Bažnyčia ir žemiškoji Bažnyčia

49. Kai Viešpats ateis savo didybėje, o drauge su juo ir visi angelai (plg. Mt 25, 31), sunaikinus mirtį, visa bus jam pajungta (plg. 1 Kor 15, 26–27). O kol tai neįvyko, vieni jo mokinių keliauja žemėje, kiti yra baigę šį gyvenimą ir skaistinami, o treti džiaugiasi garbe, regėdami „patį Dievą, triasmenį ir vieną, aiškiai tokį, koks jis yra“¹⁴⁷. Tačiau visi, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo bei artimo meilės dalininkai ir giedame tą pačią garbės giesmę savo Dievui. Juk visi, kurie yra Kristaus, turėdami jo Dvasią, suauga į vieną Bažnyčią ir jame susyja vienas su kitu (plg. Ef 4, 16). Taigi keliaujančiųjų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, jokiu būdu nenutrūksta, bet, kaip Bažnyčia visada tikėjo, net sustiprėja¹⁴⁸, dalijantis dvasinėmis gėrybėmis. Juk dangaus gyventojai, glaudžiai vienydamiesi su Kristumi, tvirčiau stiprina visos Bažnyčios šventumą, kilnina kultą, kuriuo ji žemėje garbina Dievą, ir įvairiopai padeda jai plėtotis (plg. 1 Kor 12–27) ¹⁴⁹. Priimtieji į tėvynę ir esantieji pas Viešpatį (plg. 2 Kor 5, 8) per jį, su juo ir jame nesiliauja Tėvą už mus meldę¹⁵⁰, aukodami nuopelnus, kurių įgijo žemėje, padedami vieno Dievo ir žmonių tarpininko, Kristaus Jėzaus (plg. 1 Tim 2, 5), visame kame tarnaudami Viešpačiui ir savo kūne papildydami trūkstamas Kristaus kančias dėl jo Kūno, tai yra Bažnyčios (plg. Kol 1, 24) ¹⁵¹. Šitaip jų broliškas rūpinimasis daug padeda mums, silpniesiems.

Žemiškosios Bažnyčios santykiai su dangiškąja Bažnyčia

50. Ypač pripažindama šį viso Jėzaus Kristaus mistinio Kūno bendravimą, keliaujančioji Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą¹⁵² ir, kadangi „šventą ir išganģnga yra mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių“ (2 Mak 12, 46), stengėsi jiems padėti. Bažnyčia visuomet tikėjo, kad Kristaus apaštalai ir kankiniai, savo pralietu krauju įvykdę aukščiausią tikėjimo ir meilės liudijimą, yra itin glaudžiai sujungti su mumis Kristuje, su ypatingu jautrumu juos gerbė¹⁵³ drauge su palaimintąja Mergele Marija bei šventaisiais angelais ir meldė jų užtarimo bei pagalbos. Prie šių ji netrukus priskyrė kitus, artimai sekusius Kristaus skaistumu ir neturtu¹⁵⁴, pagaliau dar kitus, kurių iškilnus krikščioniškųjų dorybių vykdymas¹⁵⁵ ir dieviškosios charizmos uždegė šventą tikinčiųjų pamaldumą ir norą jais sekti¹⁵⁶.

Gyvenimas tų, kurie ištikimai sekė Kristumi, mums yra naujas akstinas ieškoti būsimosios buveinės (plg. Žyd 13, 14 ir 11, 10) ir drauge nurodo saugiausią kelią, kuriuo kiekvienas pagal savo padėtį ir sąlygas, nepaisydami šio pasaulio nepastovumų, galime pasiekti tobulą vienybę su Kristumi, arba šventumą¹⁵⁷. Gyvenime tų, kurie, būdami mūsų žmogiškumo bendrininkai, buvo tobuliau perkeisti pagal Kristaus atvaizdą (plg. 2 Kor 3, 18), Dievas gyvai atskleidžia savo artumą ir veidą. Per juose jis pats mums kalba ir duoda mums ženklą savo karalystės¹⁵⁸, į kurią, apsupti tokio liudytojų debesies (plg. Žyd 12, 1) ir regėdami tokį Evangelijos tiesos patvirtinimą, esame galingai traukiami.

Tačiau dangaus gyventojų atminimą gerbiame ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems reiškiama broliška meilė stiprintų Dvasioje visos Bažnyčios vienybę (plg. Ef 4, 1–6). Mat kaip krikščioniškas žemės keleivių bendravimas mus labiau suartina su Kristumi, taip artimas ryšys su šventaisiais mus su juo sujungia. O iš jo, kaip iš Versmės ir Galvos, trykšta kiekviena malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė¹⁵⁹. Tad mums dera didžiai mylėti šiuos Jėzaus Kristaus draugus ir paveldėjimo dalininkus, kurie drauge yra mūsų broliai ir iškilūs geradariai, dėkoti už juos Dievui¹⁶⁰ ir „nuolankiai į juos kreiptis, šaukiantis jų maldų, paramos bei pagalbos, kai norime išprašyti Dievo malonių per jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, vienatinį Atpirkėją ir Išganytoją“¹⁶¹. Juk kiekvienas tikras mūsų meilės dangaus gyventojams liudijimas pačia savo prigimtimi yra nukreiptas ir kyla į Kristų, „visų šventųjų vainiką“¹⁶², o per jį – į Dievą, nuostabų ir garbingą savo šventuosiuose¹⁶³.

Mūsų vienybė su dangaus Bažnyčia kilniausiu būdu įgyvendinama, kuomet, ypač per šventąją liturgiją, kurioje sakramentų ženklais mus veikia Šventoji Dvasia, bendrai džiaugdamiesi švenčiame dieviškosios didybės šlovę¹⁶⁴ ir visi, Kristaus krauju atpirkti iš kiekvienos genties, kalbos, tautos giminės (plg. Apr 5, 9), suburti į vieną Bažnyčią, viena garbės giesme aukštiname vieną Dievą trijuose asmenyse. Taigi, aukodami eucharistinę auką, mes glaudžiausiu būdu įsijungiame į dangaus Bažnyčios kultą, su ja bendraudami ir pagarbiai minėdami pirmiasia šlovingąją Mergelę Mariją, taip pat šventąjį Juozapą, palaimintuosius apaštalus, kankinius ir visus šventuosius¹⁶⁵.

Pastoraciniai nurodymai

51. Šis Šventasis Sinodas su giliu pietetu perima garbingą mūsų protėvių tikėjimą, jog gyvybiškai bendraujame su broliais, kurie yra pasiekę dangaus garbę arba tebėra po mirties skaistinami, ir drauge iš naujo pateikia Nikėjos II¹⁶⁶, Florencijos¹⁶⁷ ir Tridento¹⁶⁸ Bažnyčios šventųjų Susirinkimų nutarimus. Taip pat su pastoraciniu rūpestingumu jis ragina visus, kuriuos tai liečia, stengtis pašalinti arba pataisyti kiekvieną piktnaudžiavimą, perdėjimą arba apsileidimą, kuris vienur ar kitur būtų įsibrovęs, ir visa atitaisyti didesnei Kristaus ir Dievo šlovei. Tad temoko jie tikinčiuosius, kad tikrąjį šventųjų gerbimą sudaro ne tiek išorinių aktų gausa, kiek veiklios mūsų meilės karštumas, kuriuo didesnei savo ir Bažnyčios gerovei iš šventųjų tikimės „pavyzdžio gyvenime, palaikymo bendrystėje ir pagalbos užtarimu“¹⁶⁹. Antra vertus, tepaaiškina jie tikintiesiems, kad mūsų bendravimas su šventaisiais, jei tik suvokiamas aiškesne tikėjimo šviesa, ne tik nesilpnina garbinimo kulto, Dvasioje per Kristų skiriamo Dievui Tėvui, bet, priešingai, jį dar gausiau praturtina¹⁷⁰.

Mes visi, būdami Dievo vaikai ir sudarydami vieną šeimą Kristuje (plg. Žyd 3, 6), tarpusavio meile ir drauge pačiu Švenčiausiosios Trejybės garbinimu bendraudami tarpusavyje, atitinkame giliausiąjį Bažnyčios pašaukimą ir dalyvaujame galutinės garbės liturgijoje, iš anksto ja gėrėdamiesi¹⁷¹. Kai pasirodys Kristus ir garbingai prisikels mirusieji, Dievo spindesys apšvies dangaus miestą, ir jo žiburys bus Avinėlis (plg. Apr 21, 24). Tuomet visa šventųjų Bažnyčia, džiaugdamasi didžiausia meilės laime, garbins Dievą ir „Avinėlį, kuris buvo užmuštas“ (Apr 5, 12), vienu balsu sakydama: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius“ (Apr 5, 13).