II. Švenčiausiosios Mergelės vaidmuo išganymo plane

Mesijo Motina Senajame Testamente

55. Sventasis Senojo ir Naujojo Testamento Raštas bei garbingoji Tradicija vis aiškiau nušviečia ir tartum iškelia prieš akis Išganytojo Motinos vaidmenį išganymo plane. Senojo Testamento knygose aprašyta išganymo istorija, palengva rengianti kelią Kristaus atėjimui į pasaulį. Tie ankstyviausi dokumentai, skaitomi Bažnyčioje ir suprantami tolesnio visiško apreiškimo šviesoje, palaipsniui vis ryškiau aikštėn iškelia moters, Atpirkėjo Motinos, pavidalą. Toji šviesa parodo ją jau pranašiškai pavaizduotą nuodėmėn įpuolusiems pirmiesiems tėvams duotu pažadu, jog žaltys bus nugalėtas (plg. Pr 3, 15). Panašiai ją išreiškia Mergelė, pradėsianti ir pagimdysianti sūnų, kuris vadinsis Emanueliu (plg. Iz 7, 14; Mch 5, 2–3; Mt 1, 22–23). Ji užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka, kuomet Dievo Sūnus priima iš jos žmogiškąją prigimtį, idant savo kūno slėpiniais išlaisvintų žmogų iš nuodėmės.

Apreiškimas Marijai

56. Gailestingumo Tėvas norėjo, kad iš anksto paskirtoji Motina pareikštų savo sutikimą prieš Sūnui įsikūnijant, idant tokiu pat būdu, kokiu moteris prisidėjo prie mirties, ji būtų prisidėjusi ir prie gyvybės. Tai nepaprastai tinka Jėzaus Motinai, išliejusiai pasauliui patį Gyvenimą, kuris visa atnaujina, ir Dievo apipiltai tokio uždavinio vertomis dovanomis. Tad nė kiek nenuostabu, kad tarp šventųjų Tėvų įsigalėjo paprotys Dievo Gimdytoją vadinti visiškai šventa ir jokios nuodėmės sutepimo nepaliesta, laikyti ją tarsi Šventosios Dvasios sukurta nauja būtybe¹⁷⁶. Nuo pat pirmo prasidėjimo akimirksnio papuošta išskirtinio šventumo spindesio, Dievo įsakymu apreiškiančio angelo pasveikinta kaip „malonėmis apdovanotoji“ (plg. Lk 1, 28), Nazareto Mergelė dangaus pasiuntiniui atsako: „Štai aš Viešpaties tarnaitė; tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Taip Marija, Adomo duktė, sutikdama su Dievo žodžiu, tapo Jėzaus Motina ir, visa širdimi, jokios nuodėmės nekliudoma, priimdama Dievo išganomąją valią, visiškai pasišventė kaip Viešpaties tarnaitė savo Sūnaus asmeniui ir darbui, nuo jo priklausydama ir su juo veikdama, visagalio Dievo malone tarnaudama atpirkimo slėpiniui. Tad šventieji Tėvai pagrįstai mano, kad Marija nebuvo vien pasyviai Dievo panaudota, bet laisvu tikėjimu ir paklusnumu bendradarbiavo žmonių išganymo labui. Mat ji, kaip sako šv. Ireniejus, „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“¹⁷⁷. Todėl nemaža senųjų Tėvų savo pamoksluose linkę kartu su juo teigti: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“¹⁷⁸, ir lygindami su Ieva, Mariją vadina „gyvųjų motina“¹⁷⁹ bei dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“¹⁸⁰.

Švenčiausioji Mergelė ir Jėzaus vaikystė

57. Ši Motinos vienybė su Sūnumi išganymo darbe regėti nuo pat Kristaus prasidėjimo mergelėje iki mirties. Pirmiausia Elzbieta atskubėjusią aplankyti Mariją vadina palaima, kadangi ji tiki pažadėtuoju išganymu, o pirmtakas šokteli iš džiaugsmo motinos įsčiose (plg. Lk 1, 41–45); Gimimo sulaukusi Dievo Motina džiaugsmingai rodo piemenims ir išminčiams savo pirmgimį Sūnų, kurio gimimas ne sumažino, o pašventino jos mergiškąjį nepaliestumą¹⁸¹. O įteikusi beturčių auką ir paaukojusi jį Viešpačiui šventykloje, ji girdi Simeoną pranašaujant, jog Sūnus būsiąs prieštaravimo ženklas, o motinos sielą perversiąs kalavijas, idant būtų apreikštos daugelio širdžių mintys (plg. Lk 2, 34–35). Prarastą ir skausmingai ieškotą vaikelį Jėzų gimdytojai randa šventovėje besirūpinantį savo Tėvo reikalais. Sūnaus atsakymo jie nesupranta, bet Motina visa tai apmąstydama laiko savo širdyje (plg. Lk 2, 41–51).

Švenčiausioji Mergelė ir Jėzaus viešoji veikla

58. Viešajame Jėzaus gyvenime jo Motina reikšmingai pasirodo nuo pat pradžios, kuomet Galilėjos Kanos vestuvėse, užjausdama kitus, savo užtarimu nulėmė Mesijo Jėzaus ženklų pradžią (plg. Jn 2, 1–11). Sūnaus pamoksluose ji girdėjo žodžius, kuriais, iškeldamas Karalystę virš kūno ir kraujo reikalų bei ryšių, jis skelbė palaimintais tuos, kurie klausosi ir laikosi Dievo žodžio (plg. Mk 3, 35 par. Lk, 27–28), kaip ji ištikimai ir darė (plg. Lk 2, 19 ir 51). Šitaip palaimintoji Mergelė žengė tikėjimo taku ir ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus, prie kurio stovėjo ne be Dievo plano (plg. Jn 19, 25), skaudžiai kentėjo drauge su savo Viengimiu ir motinos širdimi jungėsi su jo auka, meilingai sutikdama, kad būtų aukojama jos pagimdytoji atnaša. Galiausiai to paties Kristaus Jėzaus, mirštančio ant kryžiaus, ji buvo pavesta mokiniui kaip motina šiais žodžiais: „Moterie, štai tavo sūnus“ (plg. Jn 19, 26–27) ¹⁸².

Švenčiausioji Mergelė po Žengimo į dangų

59. Kadangi Dievas panoro, kad žmonių išganymo sakramentas būtų iškilmingai apreikštas ne anksčiau, negu bus išlieta Kristaus pažadėtoji Šventoji Dvasia, matome, kad apaštalai prieš Sekmines „ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jos broliais“ (Apd 1, 14). Marija taip pat savo maldomis prašė dovanoti Dvasią, kuri jau apreiškimo metu buvo pridengusi ją savo šešėliu. Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės¹⁸³, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę¹⁸⁴ ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį (plg. Apr 19, 16) ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją¹⁸⁵.