III. Švenčiausioji Mergelė ir Bažnyčia

Marija – Viešpaties tarnaitė

60. Vienas tėra mūsų Tarpininkas, anot apaštalo žodžių: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 5–6). Marijos motiniškas vaidmuo žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią. Juk visa Švenčiausiosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai kyla ne iš kokios nors vidinės būtinybės, bet iš laisvo Dievo noro ir plaukia iš Kristaus nuopelnų pertekliaus, grindžiama jo tarpininkavimu, nuo kurio visiškai priklauso ir iš kurio semiasi visą savo galią. Tai jokiu būdu netrukdo, bet padeda tikintiesiems tiesiogiai vienytis su Kristumi.

61. Palaimintoji Mergelė, nuo amžių kartu su Dievo Žodžio įsikūnijimu skirta tapti Dievo motina, dieviškosios Apvaizdos nutarimu šioje žemėje tapo kilni Atpirkėjo motina, kitus didžiadvasiškumu pralenkianti padėjėja ir nuolanki Viešpaties tarnaitė. Kristų pradėdama, pagimdydama, augindama, paaukodama šventykloje Tėvui, kentėdama drauge su mirštančiu ant kryžiaus Sūnumi, ji ypatingu būdu savo klusnumu, tikėjimu, viltimi ir ugninga meile bendradarbiavo su Atpirkėju, vykdančiu savo uždavinį – atkurti antgamtinį sielų gyvenimą. Todėl malonės plotmėje ji tapo mūsų motina.

62. Ši Marijos motinystė malonės plane, prasidėjusi, apreiškimo metu jai ištikimai pareiškus savo sutikimą, kurį nesvyruodama išlaikė po kryžiumi, nepaliaujamai tęsiasi, iki visi išrinktieji bus galutinai atbaigti. Paimta į dangų, ji nesiliovė eiti šių išganymą teikiančių pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo išganymo dovanas¹⁸⁶. Savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę. Todėl Bažnyčioje šaukiamasi palaimintosios Mergelės, vadinant ją Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais¹⁸⁷. Tačiau tai suprantama tokiu būdu, kuris niekuo nei mažina, nei papildo vienintelio Tarpininko Kristaus vertę ir veiksmingumą¹⁸⁸.

Joks kūrinys niekada negali būti laikomas lygus įsikūnijusiam Žodžiui ir Atpirkėjui, tačiau lygiai kaip Kristaus kunigystėje įvairiais būdais dalyvauja tiek šventieji tarnautojai, tiek tikinčioji tauta, ir lygiai kaip vienas Dievo gerumas skirtingais būdais yra tikrai paskleistas kūriniuose, taip ir vienatinis Atpirkėjo tarpininkavimas ne išskiria, bet skatina įvairių kūrinių bendradarbiavimą, kylantį iš vieno šaltinio.

Tokį priklausomą Marijos vaidmenį Bažnyčia nedvejodama pripažįsta, nuolat patiria ir diegia į tikinčiųjų širdį, idant remdamiesi jos motiniška globa šie artimiau laikytųsi Tarpininko ir Išganytojo.

Marija – Bažnyčios paveikslas

63. Dieviškosios motinystės dovana ir bei pareiga, kuri ją vienija su Sūnumi Atpirkėju, ir savo ypatingomis malonėmis bei pareigomis palaimintoji Mergelė taip pat glaudžiai susijungusi su Bažnyčia; kaip mokė jau šv. Ambraziejus, tikėjimu, meile ir tobula vienybe su Kristumi Dievo Gimdytoja yra Bažnyčios provaizdis¹⁸⁹. Juk Bažnyčios slėpinyje, kur ir pati Bažnyčia teisėtai vadinama motina ir mergele, palaimintoji Mergelė užima pirmąją vietą, prakilniu ir ypatingu būdu teikdama tiek mergelės, tiek motinos pavyzdį¹⁹⁰. Būdama tikinti ir klusni, Marija pagimdė žemėje patį Tėvo Sūnų, nepažinusi vyro, pridengta Šventosios Dvasios šešėlio, kaip naujoji leva, jokios abejonės nesužalotu tikėjimu tikėdama ne senojo žalčio, o Dievo pasiuntinio žodžiais. Ji pagimdė Sūnų, Dievo skirtą būti pirmgimiu iš daugelio brolių (plg. Rom 8, 29), tai yra tikinčiųjų, prie kurių gimimo ir auklėjimo ji prisideda motinos meile.

64. Kontempliuodama paslėptąjį Marijos šventumą, sekdama jos meile, ištikimai vykdydama Tėvo valią ir su tikėjimu priimdama Dievo žodį, Bažnyčia ir pati tampa motina, nes mokymu ir krikštu ji gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus. Ji taip pat yra mergelė, kuri nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos ir, sekdama savo Viešpaties Motina, Šventosios Dvasios dėka mergelės skaistumu išlaiko nepažeistą tikėjimą, gają viltį, nuoširdžią meilę¹⁹¹.

Marija – dorybių pavyzdys Bažnyčiai

65. Tuo metu, kai palaimintojoje Mergelėje Bažnyčia jau pasiekė tobulybę, kurioje ji yra be dėmės ir raukšlės (plg. Ef 5, 27), Kristaus tikintieji dar tebesistengia apgalėdami nuodėmę augti šventumu. Todėl jie kelia savo akis į Mariją, šviečiančią visai išrinktųjų bendruomenei dorybių pavyzdžiu. Pamaldžiai ją apmąstydama ir kontempliuodama žmogumi tapusio Žodžio šviesoje, kupina pagarbos Bažnyčia giliau prasiskverbia į gilųjį Įsikūnijimo slėpinį ir darosi vis panašesnė į savo Sužadėtinį. Juk Marija, kuri, taip giliai įžengusi į išganymo istoriją, tartum sujungia ir atspindi savyje didžiausias tikėjimo tiesas, būdama minima ir gerbiama, veda tikinčiuosius į savo Sūnų bei jo auką ir meilę Tėvui. O Kristaus garbės siekianti Bažnyčia darosi vis panašesnė į savo iškilnųjų Provaizdį, nuolat žengdama pirmyn tikėjimu, viltimi ir meile, visur ieškodama ir klausydama Dievo valios. Todėl ir savo apaštalavimo darbe Bažnyčia pagrįstai žvelgia į pagimdžiusiąją Kristų, kuris buvo Šventosios Dvasios pradėtas ir gimė iš Mergelės, idant per Bažnyčią gimtų ir augtų tikinčiųjų širdyse. Tos Mergelės gyvenimas yra motiniškos meilės pavyzdys, kuris turi įkvėpti visus padedančius Bažnyčiai vykdyti jos apaštališką uždavinį – atgimdyti žmones.