IV.
Švenčiausiosios Mergelės kultas Bažnyčioje
Švenčiausiosios
Mergelės kulto prigimtis ir pagrindas
66.
Dievo malone Marija yra išaukštinta, po Sūnaus virš
visų angelų ir žmonių kaip švenčiausioji Dievo
Motina dalyvavusi Kristaus slėpiniuose, tad Bažnyčia pelnytai
ją gerbia ypatingu kultu. Jau nuo seniausių laikų palaimintajai
Mergelei reiškiama pagarba kaip „Dievo Gimdytojai“, kurios prieglobstin
pavojų ir reikmės slegiami tikintieji visada bėga savo
maldomis192. Ypač po Efezo Susirinkimo Marijos kultas Dievo
tautoje ėmė nuostabiai augti pagarba ir meile, jos šaukimusi ir
jos sekimu, pasak jos pačios pranašiškų
žodžių: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos
kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis“ (Lk 1,
48–49). Tasai kultas – toks jis visada Bažnyčioje ir buvo – nors ir
visiškai ypatingas, iš esmės skiriasi nuo garbinimo kulto, kuris
reiškiamas įsikūnijusiam Žodžiui, taip pat Tėvui
bei Šventajai Dvasiai, ir tam garbinimui nepaprastai pasitarnauja.
Neperžengdama sveiko ir ortodoksalaus mokymo ribų, Dievo Gimdytojai
gerbti Bažnyčia patvirtino įvairius pamaldumo pavidalus,
pritaikytus laiko ir vietos sąlygomis, tikinčiųjų
pobūdžiui ir dvasiai. Jais gerbiant Motiną, deramai
pažįstamas, mylimas, garbinamas ir Sūnus, kuriame visa yra (plg.
Kol 1, 15–16) ir kuriame amžinasis Tėvas „panorėjo apgyvendinti
visą pilnatvę“ (Kol 1, 19), bei vykdomi Sūnaus įsakymai.
Pastoraciniai
nurodymai
67.
Šventasis Sinodas apgalvotai moko šio katalikiško mokymo ir
drauge ragina visus Bažnyčios vaikus didžiadvasiškai
puoselėti palaimintosios Mergelės kultą, ypač
liturginį, branginti papročius bei maldos būdus, kuriais ji
gerbiama ir apie kuriuos amžių bėgyje yra palankiai
atsiliepęs magisteriumas, ir pamaldžiai laikytis praeityje
paskelbtų nutarimų dėl Kristaus, palaimintosios Mergelės ir
šventųjų paveikslų gerbimo193. O teologus ir
dieviškojo žodžio skelbėjus Sinodas primygtinai skatina svarstant
nepaprastą Dievo Gimdytojos orumą lygiai vengti tiek bet kokio
klaidingo perdėjimo, tiek perdėto dvasios siaurumo194.
Magisteriumo vadovaujami gilindamiesi į Šventąjį
Raštą, šventųjų Tėvų bei Mokytojų
veikalus ir Bažnyčios liturgines apeigas, jie teisingai
tenušviečia palaimintosios Mergelės vaidmenį ir
privilegijas, kurios visada susijusios su Kristumi, visos tiesos, šventumo
ir pamaldumo šaltiniu. Rūpestingai tevengia jie tokių
žodžių ir darbų, kurie galėtų atsiskyrusiuosius
brolius ar bet kuriuos kitus suklaidinti dėl tikrojo Bažnyčios
mokymo. O tikintieji teatmena, kad tikrasis pamaldumas nėra nei koks
bergždžias ir praeinąs jausmas, nei kokia tuščia
lengvatikybė, bet plaukia iš tikro tikėjimo, kuris veda mus
į Dievo Gimdytojos prakilnumo pripažinimą ir skatina mus
mylėti savo Motiną sūniška meile bei sekti jos
dorybėmis.
|