PIRMAS SKYRIUS.
APREIŠKIMAS
Apreiškimo
prigimtis
2. Dėl savo gerumo
ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti ir atskleisti savo
valios slėpinį (plg. Ef 1, 9), kuriame žmonės per
Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje
Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties
dalininkais (plg. Ef 2, 18; 2 Pt 1, 4). Todėl apsireikšdamas
neregimasis Dievas (plg. Kol 1, 15; 1 Tim) iš didžios meilės
prabyla žmonėms kaip draugams (plg. Iš 33, 11; Jn 15, 14–15) ir su
jais kalbasi (plg. Bar 3, 38), norėdamas juos pakviesti ir priimti į
savo bendrystę. Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai
tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad išganymo
istorijoje jo atlikti darbai atskleistų ir patvirtintų tai, ko
mokė ir ką išreiškė žodžiais, o
žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose
glūdintį slėpinį. O per šį apreiškimą
tiesa ir apie Dievą, ir apie žmogaus išganymą visa savo
gelme mums sušvinta Kristuje, kuris yra viso apreiškimo tarpininkas
ir drauge pilnatvė2.
Kelias
į Evangelijos apreiškimą
3. Visa Žodžiu
kuriąs (plg. Jn 1, 3) ir palaikąs Dievas be perstojo
žmonėms liudija apie save savo kūriniais (plg. Rom 1, 19–20) ir,
norėdamas atverti jiems kelią į dangiškąjį
išganymą, pradžioje net ir pats apsireiškė pirmiesiems
tėvams. Jiems nupuolus, jis sužadino išganymo viltį (plg.
Pr 3, 15), pažadėdamas atpirkimą. Jis ir toliau be paliovos
rūpinosi žmonių gimine, kad visiems, kurie, ištvermingai
darydami gera, siekia išganymo, suteiktų amžinąjį
gyvenimą (plg. Rom 2, 6–7). Kadaise jis pašaukė Abraomą,
kad iš jo kiltų didi tauta (plg. Pr 12, 2–3), kurią po
patriarchų Mozės ir pranašų pastangomis mokė
pažinti save – vienintelį gyvąjį ir tikrąjį
Dievą, rūpestingą Tėvą ir teisingą
teisėją; mokė laukti pažadėtojo Atpirkėjo. Taip,
amžiams slenkant, jis parengė kelią Evangelijai.
Kristus –
Apreiškimo pilnatvė
4. Dievas, daug
kartų ir įvairiais būdais kalbėjęs pranašų
lūpomis, „dabar dienų pabaigoje prabilo į mus per
Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Jis pasiuntė savo Sūnų –
amžinąjį Žodį, apšviečiantį visus
žmones, tarp jų gyventi ir atskleisti jiems Dievo gelmes (plg. Jn 1,
1–18). Taigi Jėzus Kristus, kūnu tapęs Žodis,
pasiųstas kaip „žmogus pas žmones“3, „kalba Dievo
žodžius“ (Jn 3, 34) ir atlieka išganymo darbą, kurį
jam pavedė Tėvas (plg. Jn 5, 36; 17, 4). Kas jį mato, mato ir
Tėvą (plg. Jn 14,9). Pačiu savo buvimu ir pasirodymu,
žodžiais ir darbais, ženklais ir stebuklais, ypač mirtimi
ir garbingu prisikėlimu iš numirusių ir pagaliau Šventosios
Dvasios atsiuntimu jis galutinai baigia apreiškimą ir dievišku
liudijimu patvirtina, jog Dievas išties yra su mumis, kad
išvaduotų mus iš nuodėmės bei mirties tamsybių ir
prikeltų amžinajam gyvenimui.
Krikščioniškoji
išganymo tvarka, kaip naujas ir galutinis testamentas, jau niekada
nenustos galiojęs. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo
apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats
Jėzus Kristus (plg. 1 Tim 6, 14 ir Tit. 2, 13).
Apreiškimas
priimtinas tikėjimu
5.
Apreiškiančiam Dievui privalomas „tikėjimo klusnumas“ (Rom 16,
26; plg. Rom 1, 5; 2 Kor 10, 5–6), kuriuo žmogus laisvai atiduoda
visą save, „protu ir valia visiškai paklusdamas
atsiskleidžiančiam Dievui“4 ir noromis pritardamas jo
apreiškimui. Šitokiam tikėjimui reikia pirmiau ateinančios
ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės
pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į
Dievą, atveria dvasios akis ir teikia „malonumą kiekvienam pritarti
tiesai ir ją tikėti“5. Kad apreiškimas būtų
vis giliau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina
tikėjimą savo dovanomis.
Apreiškimas
ir prigimtas Dievo pažinimas
6. Dievišku
apreiškimu Dievas norėjo atskleisti save ir tai, kas jo amžinai
nuspręsta apie žmonių išganymą, siekdamas „pasidalyti
dieviškaisiais turtais, kurie pranoksta bet kokį žmogaus
supratimą“6.
Šventasis Sinodas
išpažįsta, kad „Dievą, visų dalykų
pradžią ir tikslą, tikrai galima pažinti prigimta
žmogaus proto šviesa iš kūrinių“ (plg. Rom. 1, 20),
taip pat moko, kad jo apreiškimui reikia priskirti tai, „kad tas tiesas
apie Dievą, kurios iš esmės žmogaus protui nėra
neprieinamos, net dabartiniame žmonijos būvyje visi gali nekliudomai,
su tvirtu įsitikinimu ir be jokios klaidos pažinti“7.
|