ANTRAS SKYRIUS. DIEVO APREIŠKIMO PERTEIKIMAS

Apaštalai ir jų įpėdiniai – Apreiškimo šaukliai

7. Dievas maloningai pasirūpino, kad tai, ką apreiškė visų tautų išganymui, būtų nepaliestai išsaugota amžiams ir perduota visoms kartoms. Todėl Viešpats Kristus, kuriame išsipildo visas aukščiausiojo Dievo apreiškimas (plg. 2 Kor 1, 20; 3, 16; 4, 6), apaštalams įsakė visiems skelbti pranašų pažadėtąją Evangeliją, kurią jis pats įvykdė ir savo lūpomis skelbė kaip kiekvienos išganingos tiesos ir dorovės šaltinį⁸, kad perteiktų dieviškąsias dovanas. Tai ištikimai vykdė tie apaštalai, kurie žodiniu skelbimu, pavyzdžiais bei pamokymais perdavė tai, ką buvo girdėję iš Kristaus lūpų ir patyrę iš jo elgesio bei darbų arba sužinoję iš juos mokančios Šventosios Dvasios. Tai ištikimai vykdė ir tie apaštalai bei jų aplinkos vyrai, kurie, tos pačios Šventosios Dvasios įkvėpti, išganymo žinią užrašė⁹.

Kad Evangelija būtų be paliovos Bažnyčioje visiškai ir gyvai išlaikoma, apaštalai paliko savo įpėdinius vyskupus, „perduodami jiems savo pačių mokymo pareigas“¹⁰. Taigi ši šventoji Tradicija ir abiejų Testamentų Šventasis Raštas yra tarsi veidrodis, kuriame žemėje keliaujanti Bažnyčia įsižiūri į Dievą, iš kurio visa gauna, iki ateis laikas, kuomet tiesiogiai pamatys jį tokį, koks jis yra (plg. 1 Jn 3, 2).

Šventoji Tradicija

8. Taigi, ką skelbė apaštalai ir kas ypatingu būdu buvo išreikšta įkvėptose knygose, turėjo būti nuolatiniu paveldėjimu išsaugota iki laiko pabaigos. Todėl apaštalai, perduodami tai, ką patys gavo, ragina tikinčiuosius laikytis paveldo, kurio jie išmoko per gyvą žodį arba laišką (plg. 2 Tes 2, 15), kad grumtųsi dėl sykį gauto tikėjimo (plg. Jud 3) ¹¹. O tai, ką perdavė apaštalai, apima visa, kas padeda Dievo tautai šventai gyventi ir auginti jos tikėjimą. Taip Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki.

Šventosios Dvasios globojama, ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengia pirmyn¹², nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėka tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir 51), tiek dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo, tiek dėka mokymo tų, kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą. Tad Bažnyčia per šimtmečius vis toliau žengia į dieviškosios tiesos pilnatvę, kol išsipildys Dievo žodžiai.

Bažnyčios šventųjų Tėvų žodžiai liudija, kokia gyva ši Tradicija, kurios turtai įliejami į Bažnyčios tikėjimo ir maldos veiklą bei gyvenimą. Tos Tradicijos dėka Bažnyčiai tapo žinomas visas šventųjų knygų kanonas. Ir pats šventasis Raštas giliau suvokiamas ir nuolat tampa aktualus. Taip kitados prabilęs Dievas be perstojo kalbasi su savo mylimojo Sūnaus Sužadėtine. O Šventoji Dvasia, kurios dėka Evangelijos balsas gyvai skamba Bažnyčioje ir per ją – pasaulyje, veda tikinčiuosius į visą tiesą ir gausiai juose pasėja Kristaus žodį (plg. Kol 3, 16).

Tradicijos ir Šventojo Rašto ryšys

9. Taigi Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas yra glaudžiai tarp savęs susiję ir bendrauja. Juk abu jie plaukia iš to paties šaltinio ir tam tikru būdu suteka į viena bei siekia to paties tikslo. Mat Šventasis Raštas yra Dievo kalba ta prasme, kad parašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu, o šventoji Tradicija Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios patikėtą apaštalams Dievo žodį nepažeistą perduoda jų įpėdiniams, idant šie, tiesos Dvasiai nušviesti, ištikimai jį saugotų, aiškintų ir skleistų. Todėl Bažnyčia ne vien iš Šventojo Rašto semiasi tikrumo apie visa, kas apreikšta. Todėl ir vieną, ir kitą reikia priimti ir jiems nusilenkti lygiai dievobaimingai ir pagarbiai¹³.

Tradicija, Šventasis Raštas, Dievo tauta ir magisteriumas

10. Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Bažnyčiai pavestą Dievo žodžio lobį, prie kurio prisiriša visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų (plg. Apd 2, 42). Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas¹⁴.

O pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį¹⁵ Dievo žodžį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui¹⁶, kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus vardu. Tas Magisteriumas neperžengia Dievo žodžio, bet tarnauja jam, mokydamas tik to, kas yra perduota, nes dievobaimingai klauso Dievo Žodžio, jo liepiamas ir Šventosios Dvasios padedamas, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina. Iš šio vieno tikėjimo lobyno jis semiasi visko, ką pateikia tikėti kaip Dievo apreiškimą.

Taigi aišku, jog pagal išmintingiausią Dievo sprendimą šventoji Tradicija, Šventasis Raštas ir Bažnyčios Magisteriumas yra taip tarpusavyje susiję ir susijungę, kad vienas be kitų būti negali. O visi drauge, kiekvienas savaip, vienos Šventosios Dvasios veikiami, sėkmingai prisideda prie sielų išganymo.