TREČIAS SKYRIUS. ŠVENTOJO RAŠTO ĮKVĖPTUMAS IR AIŠKINIMAS

Šventojo Rašto įkvėptumas ir tikrumas

11. Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu. Remdamasi apaštalų tikėjimu, Motina Bažnyčia laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu (plg. Jn 20, 31; 2 Tim 3, 16; 2 Pr 1, 19–21; 3, 15–16), o jų autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai¹⁷. Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis¹⁸, kad, Dievui veikiant juose ir per juos¹⁹, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo²⁰.

Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui²¹. Tad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17).

Šventojo Rašto aiškinimas

12. Dievas Šventajame Rašte kalbėjo žmogišku būdu per žmones²². Todėl Šventojo Rašto aiškintojas, norėdamas įžvelgti, ką Jis nori mums pasakyti, privalo atidžiai ištirti, ką hagiografai iš tikrųjų turėjo omenyje ir ką Dievas norėjo jų žodžiais išreikšti.

Hagiografų minčiai suprasti, be kitų dalykų, reikia atsižvelgti ir į „literatūrinius žanrus“. Juk tiesą vis kitaip pateikia ir skirtingu būdu išreiškia ir įvairiopas istorinis tekstas, ir pranašystė, ir poezija, ir dar kitoks raiškos būdas. Todėl reikia, kad aiškintojas atsižvelgtų į prasmę, kurią hariografas tam tikromis aplinkybėmis, savo meto bei kultūros sąlygomis, norėjo išreikšti ir išreiškė tada vartotais literatūriniais žanrais²³. Norint tinkamai suprasti, ką šventasis autorius norėjo raštu pasakyti, reikia deramai atkreipti dėmesį tiek į tuo metu įprastą jauseną, kalbėseną ir pasakojimo būdą, tiek į paplitusius to amžiaus žmonių tarpusavio bendravimo papročius²⁴.

Antra vertus, Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas²⁵. Todėl, norint teisingai įžvelgti šventųjų tekstų prasmę, reikia su nemažesniu atidumu atsižvelgti į viso Šventojo Rašto turinį ir vieningumą, neišleidžiant iš akių gyvosios visos Bažnyčios Tradicijos ir tikėjimo analogijos. O egzegetų uždavinys yra, laikantis šių taisyklių, stengtis giliau suprasti ir išdėstyti Šventojo Rašto mintį, kad tarsi parengiamąjį darbą atlikus, subręstų Bažnyčios sprendimui. Mat dėl Šventojo Rašto aiškinimo vģsa galutinai sprendžia Bažnyčia, dievišku paskyrimu einanti Dievo žodžio saugotojos ir aiškintojos pareigas²⁶.

Dievo prisitaikymas

13. Taigi Šventajame Rašte pasirodo įstabus, Dievo tiesos ir šventumo niekada nemažinąs amžinosios Išminties „prisitaikymas“ prie mūsų, „kad pažintume neapsakomą Dievo maloningumą ir kaip jis, rūpestingai atsižvelgdamas į mūsų prigimtį, prisiderino savo kalba“²⁷. Juk Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones.