KETVIRTAS SKYRIUS. SENASIS TESTAMENTAS

Išganymo istorija Senojo Testamento knygose

14. Be galo mylintis Dievas, aukščiausioji Meilė, rūpestingai sumanydamas ir rengdamas visai žmonių giminei išganymą, ypatingu sprendimu išsirinko tautą, kuriai patikėtų pažadus. Sudaręs sandorą su Abraomu (plg. Pr 15, 18) ir per Mozę su Izraelio liaudimi (plg. Iš 24, 8), įsigijęs tautą jis apsireiškė žodžiais ir darbais kaip vienintelis, tikrasis, gyvasis Dievas, idant Izraelis patirtų, kokie Dievo keliai pas žmonėmis, ir, pačiam Dievui kalbant pranašų lūpomis, tuos kelius vis giliau ir aiškiau suprastų ir vis plačiau skelbtų tautoms (plg. Ps 22, 28–29; 96, 1–3; Iz 2, 1–4; Jer. 3, 17). Ta šventųjų autorių išpranašauta, papasakota ir paaiškinta išganymo tvarka užrašyta Senojo Testamento knygose kaip tikras Dievo žodis. Todėl tos Dievo įkvėptos knygos išsaugo amžiną vertę: „Nes visa, kas tik yra parašyta, mums pamokyti parašyta, kad mes ištvertume ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Rom 15, 4).

Senojo Testamento svarba krikščionims

15. Senojo Testamento išganymo tvarka buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą, pranašiškai jį paskelbti (plg. Lk 24, 44; Jn 5, 39; 1 Pt. 1, 10) ir įvairiais ženklais išreikšti (plg. 1 Kor 10, 11). Senojo Testamento knygos dėl žmonių giminės būklės prieš Kristaus atnaujinto išganymo laikus visiems suteikia Dievo ir žmogaus pažinimą bei parodo, kaip teisingas ir gailestingas Dievas elgiasi su žmonėmis. Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų, atskleidžia tikrai dievišką pedagogiką²⁸. Jors išreiškia gyvą Dievo pojūtį, jose slypi kilnūs pamokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys, todėl krikščionys turi pamaldžiai priimti tas knygas.

Abiejų Testamentų vienybė

16. Taigi Dievas, abiejų Testamentų knygų įkvėpėjas ir autorius, taip išmintingai sutvarkė, kad Naujasis slypi Senajame, o Senasis atsiskleidžia Naujajame²⁹. Nors Kristus savo krauju įsteigė Naująją Sandorą (plg. Lk 22, 20; 1 Kor 11, 25), visos Senojo Testamento knygos, ištisai įtrauktos į evengelinį skelbimą³⁰, įgyja ir parodo visą savo reikšmę Naujajame Testamente (plg. Mt 5, 17; Lk 24, 27; Rom 16, 25–26; 2 Kor 3, 14–16), kurį savo ruožtu jos nušviečia ir paaiškina.