PENKTAS SKYRIUS. NAUJASIS TESTAMENTAS

Naujojo Testamento reikšmė

17. Dievo žodis, kuris yra dieviška jėga kiekvieno tikinčiojo išganymui (plg. Rom 1, 16), pranašesniu būdu mums pristatomas ir parodo savo jėgą Naujojo Testamento raštuose. Juk, atėjus skirtai laiko pilnatvei (plg. Gal 4, 4), Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, pilnas malonės ir tiesos (plg. Jn 1, 14). Kristus atkūrė žemėje Dievo karalystę, veiksmais ir žodžiais parodė Tėvą bei save patį. Savo darbą jis užbaigė mirtimi, prisikėlimu, garbingu žengimu į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimu. Pakeltas nuo žemės, jis visus patraukė prie savęs (plg. Jn. 12, 32 gr.); jis vienintelis turi amžinojo gyvenimo žodžius (plg. Jn 6, 68). Šis slėpinys kitoms kartoms nebuvo atskleistas taip, kaip dabar Šventoji Dvasia apreiškė jį Kristaus apaštalams ir pranašams (plg. Ef 3, 4–6 gr.), kad jie skelbtų Evangeliją, pažadintų tikėjimą į Jėzų Kristų bei Viešpatį, ir suburtų Bažnyčią. Naujojo Testamento raštai lieka nuolatiniu dievišku šių dalykų liudijimu.

Evangelijų kilmė iš apaštalų

18. Kiekvienam žinoma, kad Evangelijos pelnytai pranoksta visas Šventojo Rašto knygas, įskaitant ir Naująjį Testamentą, nes jos yra ypatingas liudijimas apie įsikūnijusio Žodžio, mūsų Išganytojo, gyvenimą ir mokymą.

Keturias Evangelijas Bažnyčia visada ir visur laikė ir tebelaiko kilusiomis iš apaštalų. Tai, ką, Kristui paliepus, apaštalai skelbė, paskui jie patys ir kiti jų meto apaštališkos dvasios vyrai, Šventosios Dvasios įkvėpiami, mums perdavė raštu – tikėjimo pamatą, būtent ketveriopą Evangeliją: pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną³¹.

Evangelijų istorinis pobūdis

19. Šventoji Motina Bažnyčia tvirtai ir nesvyruodama teigė ir tebeteigia, kad tos Keturios evangelijos, kurių istoriškumą ji nepaliaujamai tvirtina, ištikimai perduoda, ką Dievo Sūnus Jėzus, gyvendamas tarp žmonių, iš tikrųjų darė ir mokė jų amžinajam išganymui iki dienos, kurią buvo paimtas (plg. Apd. 1, 1–2). O Viešpačiui įžengus į dangų, tai, ką jis buvo kalbėjęs ir padaręs, apaštalai perdavė klausytojams su geresniu supratimu ir patys, išmokyti garbingųjų Kristaus gyvenimo įvykių ir apšviesti tiesos Dvasios³², tuo džiaugėsi³³. O šventieji autoriai, rašydami Keturias evangelijas, kai ką parinko iš gausybės to, kas buvo žodžiu skelbta ar jau surašyta, kai ką apibendrino arba paaiškino, paisydami ano meto Bažnyčių padėties, pagaliau išlaikė skelbimo formą, bet visada taip, kad apie Jėzų perteiktų mums tai, kas tikra ir nuoširdu³⁴. Mat jie rašė, remdamiesi savo pačių atmintimi bei prisiminimais arba pagal liudijimą tų „kurie nuo pradžios patys matė ir buvo žodžio tarnai“, idant pažintume žodžių, kuriais esame išmokyti, „tiesą“ (plg. Lk 1, 2–4).

Kiti Naujojo Testamento raštai

20. Naujojo Testamento kanonas, be Keturių evangelijų, apima ir šventojo Pauliaus laiškus bei kitus Šventosios Dvasios įkvėpimu parašytus apaštališkus raštus, kurie Dievo išmintingu sprendimu patvirtina tai, kas pasakojama apie Viešpatį Kristų, vis labiau nušviečia jo tikrąjį mokymą, skelbia Kristaus dieviškosios veiklos išganomąją vertę, pasakoja apie Bažnyčios pradžią bei įstabų jos paplitimą ir pranašauja jos garbingą baigtį.

Viešpats Jėzus, kaip pažadėjo, buvo su savo apaštalais (plg. Mt 28, 20) ir atsiuntė jiems Dvasią Užtarėją, kuri veda juos į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13).