ŠEŠTAS SKYRIUS. ŠVENTASIS RAŠTAS BAŽNYČIOS GYVENIME

Šventojo Rašto svarba Bažnyčiai

21. Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną, nesiliaudama, ypač šventoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvenimo duoną tiek nuo Dievo žodžio, tiek nuo Kristaus kūno stalo. Tuos Raštus drauge su šventąja Tradicija ji visuomet laikė ir tebelaiko svarbiausia savo tikėjimo taisykle, nes, būdami Dievo įkvėpti ir vieną kartą visiems laikams parašyti, jie nepakeistą pateikia paties Dievo žodį, ir jų dėka iš pranašų bei apaštalų lūpų suskamba Šventosios Dvasios balsas. Tad visas Bažnyčios skelbimas, kaip ir pati krikščionių religija, turi būti Šventojo Rašto gaivinamas ir vedamas. Juk šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais. Mat Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis. Todėl Šventajam Raštui puikiai tinka posakis: „Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas“ (Žyd 4, 12), „jis turi galią išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų“ (Apd 20, 32; plg. 1 Tes. 2, 13).

Šventojo Rašto vertimai

22. Krikščionims turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą. Todėl Bažnyčia nuo pat pradžios priėmė kaip savą tą ankstyvą Senojo Testamento vertimą į graikų kalbą, kuris pagal 70 vertėjų yra pramintas Septuaginta. Ji visada gerbė ir kitus rytietiškuosius bei lotyniškuosius vertimus, ypač vadinamąją Vulgatą. Kadangi Dievo žodis turi būti prieinamas visais laikais, Bažnyčia su motinišku atsidėjimu rūpinasi, kad vertimai į kitas kalbas būtų tinkami ir tikslūs, ypač kad būtų atlikti iš pirminių šventųjų knygų tekstų. Jei tie vertimai, pasitaikius progai ir Bažnyčios vadovybei pritarus, bus parengti bendromis jėgomis su atsiskyrusiaisiais broliais, jie galės būti naudojami visų krikščionių.

Teologų uždavinys

23. Įsikūnijusio Žodžio Sužadėtinė Bažnyčia, Šventosios Dvasios išmokyta, kasdien stengiasi vis giliau suprasti šventuosius raštus, kad galėtų nuolat maitinti savo vaikus dieviška kalba. Todėl ji teisingai skatina studijuoti taip pat Rytų bei Vakarų Bažnyčios Tėvus ir šventąsias liturgijas. O katalikai egzegetai ir kiti šventosios teologijos puoselėtojai uoliai bendradarbiaudami turi darbuotis, idant prižiūrimi Šventojo Magisteriumo prižiūrimi, panaudodami tinkamas priemones, pateiktų dievišką raštiją taip, kad kuo daugiau dieviškojo žodžio tarnautojų galėtų gausiai aprūpinti Dievo tautą Raštų maistu, kuris apšviečia protą, stiprina valią, uždega žmonių širdis mylėti Dievui³⁵. Šventasis Susirinkimas skatina Bažnyčios vaikus, puoselėjančius biblinius mokslus, visokeriopomis Bažnyčios dvasią³⁶ atitinkančiomis pastangomis tęsti toliau sėkmingai pradėtąjį darbą kasdien atnaujinamomis jėgomis.

Šventasis Raštas ir teologija

24. Šventoji teologija remiasi rašytuoju žodžiu drauge su Tradicija kaip amžinu pamatu ir jame pati be galo sutvirtėja bei visada atjaunėja, tikėjimo šviesa ištirdama visą tiesą, paslėptą Kristaus slėpinyje. O šventieji raštai talpina Dievo žodį; būdami įkvėpti, jie tikrai yra Dievo žodis. Todėl šventųjų tekstų studijos tebūna tarsi šventosios teologijos siela³⁷. Kartu jos Rašto žodžiu gaiviai maitina ir šventai brandina žodžio tarnybą: pastoracinius pamokslus, katechizaciją ir bet kokį krikščionišką ugdymą, kuriame ypatinga vieta skirtina liturginei homilijai.

Šventojo Rašto skaitymas

25. Todėl visi dvasininkai, ypač Kristaus kunigai ir visi kiti, kaip diakonai ar katechetai teisėtai imdamiesi žodžio tarnybos, turi uoliai skaityti bei atsidėję studijuoti Šventąjį Raštą, kad nė vienas netaptų „bergždžias Dievo žodžio skelbėjas išore, pats neklausąs jo savo vidumi“³⁸. Juk jie, ypač šventojoje liturgijoje, turi dalytis su jiems pavestais tikinčiaisiais gausiais dieviškojo žodžio turtais. Kartu Šventasis Susirinkimas karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis, ypač vienuolius, dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti „Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę“ (Fil 3,8). „Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus.“ ³⁹ Tad noromis jie tesigilina į patį šventąjį tekstą ar per iš Dievo žodžių nuaustą šventąją liturgiją, pamaldžiai jį skaitydami, ar klausydamiesi atitinkamų pamokymų bei naudodamiesi kitomis priemonėmis, kurios Bažnyčios ganytojams pritarimu ir rūpesčiu mūsų laikais visur pagirtinai sklinda. Tačiau jie teatmena, jog Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis. Juk „kai meldžiamės, jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius, jo klausomės“⁴⁰.

O šventieji vyskupai, „su kuriais yra apaštalų mokymas“⁴¹, jiems pavestus tikinčiuosius turi tinkamai išmokyti teisingai naudotis dieviškųjų knygų vertimais, ypač Naujuoju Testamentu ir pirmiausia evangelijomis. Vertimą telydi būtini ir tikrai pakankami paaiškinimai, idant Bažnyčios vaikai saugiai ir sėkmingai bendrautų su Šventaisiais Raštais bei persismelktų jų dvasia.

Be to, Šventieji Raštai turėtų būti išleisti ir nekrikščionims, pritaikyti jų sąlygoms ir su tinkamomis pastabomis, o tiek sielų ganytojai, tiek kiekvieno luomo krikščionys tesirūpina tuos leidimus išmintingai platinti.

Pabaiga

26. Taigi šventųjų knygų skaitymu ir studijomis „Dievo žodis tesiskina kelią ir tebūna gerbiamas“ (2 Tes 3, 1), ir Bažnyčiai patikėtas apreiškimo lobis vis labiau tepripildo žmonių širdis. Kaip uolus dalyvavimas eucharistiniame slėpinyje ugdo Bažnyčios gyvastingumą, taip galima tikėtis, kad iš augančios pagarbos Dievo žodžiui, kuris „išlieka per amžius“ (Iz 40, 8; plg. 1 Pt 1, 23–25), suklestės naujas dvasinis gyvenimas.