PIRMAS SKYRIUS.
LITURGIJOS ATNAUJINIMO IR PUOSELĖJIMO PAGRINDINIAI PRINCIPAI
I. Liturgijos prigimtis
ir svarba Bažnyčios gyvenimui
Kristaus
išganomoji veikla
5. Dievas, kuris „nori,
kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos
pažinimą“ (1 Tim 2, 4), „daugel kartų ir įvairiais
būdais praeityje kalbėjęs protėviams per pranašus“
(Žyd 1, 1), atėjus laiko pilnatvei, pasiuntė savo
Sūnų, kūnu tapusį Žodį, Šventąja Dvasia
pateptą, skelbti džiugios naujienos beturčiams, gydyti
sužeistų širdžių8, „dvasios ir kūno gydytoją“9,
Dievo ir žmonių tarpininką10. Mat jo
žmogiškoji prigimtis, suvienyta su Žodžio asmeniu, buvo
mūsų išganymo įrankis. Todėl Kristuje pasirodė
„tobulas mūsų sutaikinimo permaldavimas ir buvo dovanota
dieviškos dievogarbos pilnatvė“11.
Šį
žmonių atpirkimo bei tobulo Dievo pašlovinimo darbą, kurio
įvadas buvo nuostabūs Dievo darbai Senojo Testamento tautoje, atliko
Viešpats Kristus, ypač savo palaimintosios kančios,
prisikėlimo iš numirusiųjų ir garbingo įžengimo
į dangų – Velykų slėpinių, kuriuo „Jis mūsų
mirtį mirdamas sunaikino ir mums gyvybę prisikeldamas
sugrąžino“12. Juk iš užmigusio ant kryžiaus
Kristaus šono kilo „nuostabus visos Bažnyčios sakramentas“13.
Bažnyčios
tęsiama išganomoji veikla įgyvendinama liturgijoje
6. Todėl kaip
Kristus buvo Tėvo siųstas, taip ir jis pats pasiuntė
apaštalus, kupinus Šventosios Dvasios, ne tik tam, kad, skelbdami
Evangeliją visai kūrinijai14, jie praneštų, jog
Dievo Sūnus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo mus iš
šėtono valdžios15 bei mirties ir perkėlė
į savo Tėvo karalystę, bet ir tam, kad skelbiamo išganymo
darbą vykdytų auka ir sakramentais, apie kuriuos sukasi visas
liturginis gyvenimas. Taip per krikštą žmonės
įtraukiami į velykinį Kristaus slėpinį; drauge su juo
mirę, palaidoti ir prisikėlę16, jie gauna
įsūnystės dvasią, „kurioje šaukiame: Abba, Tėve!“
(Rom 8, 15), ir šitaip tampa tikrais Dievo garbintojais, kurių Tėvas
ieško17. Panašiai, valgydami Viešpaties vakarienę,
jie skelbia jo mirtį, iki jis ateis18. Todėl tą
pačią Sekminių dieną, kurią Bažnyčia
pasirodė pasauliui, tie, „kurie priėmė“ Petro „žodį,
buvo pakrikštyti“ ir „ištvermingai laikėsi apaštalų
mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų, ... garbindami
Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi“ (Apd 2, 41–42, 47). Nuo to laiko
Bažnyčia niekada nesiliovė rinkusis švęsti velykinio
slėpinio: skaityti, kas „visuose raštuose apie jį pasakyta“ (Lk
24, 27), švęsti Eucharistijos, kurioje „sudabartinama garbinga jo mirties
pergalė ir triumfas“19, ir drauge dėkoti „Dievui už jo
neapsakomą dovaną“ (2 Kor 9, 15) Jėzuje Kristuje, „kad
būtume jo didybės šlovei“ (Ef 1, 12) šventosios Dvasios
dėka.
Kristaus
buvimas liturgijoje
7. Kad
Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą,
Kristus visuomet yra su ja, ypač liturginiuose veiksmuose. Jis yra
Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje „dabar aukoja,
kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant
kryžiaus“20, ir ypač eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo
galia sakramentuose; kam nors krikštijant, krikštija pats
Kristus21. Jis yra savo žodyje, kaip pats kalba, kai
Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra
drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo:
„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe“ (Mt
18, 20).
Iš
tikrųjų į šitokį darbą, kuriuo šlovinamas
Dievas ir pašventinami žmonės, Kristus visuomet įtraukia
savo mylimąją Sužadėtinę Bažnyčią, kuri
šaukiasi savo Viešpaties ir per jį garbina
amžinąjį Tėvą.
Tad pagrįstai
liturgija laikoma tarsi Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu,
kuriame regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam žmogui
savitu būdu suteikiamas pašventinimas, o mistinis Kristaus
Kūnas, tai yra galva ir jo nariai, viešu tobulu būdu garbina
Dievą.
Iš to plaukia, kad
kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno –
Bažnyčios – darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas
Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo
veiksmingumui.
Žemiškoji
liturgija ir dangiškoji liturgija
8. Žemiškojoje
liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją
liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste,
į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje,
kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje22.
Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame
Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami
šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir
prisijungti prie jų bendruomenės; laukiame Išgelbėtojo,
mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų
gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi23.
Liturgija – ne
vienintelė Bažnyčios veikla
9. Šventoji liturgija
neapima viso Bažnyčios veikimo, nes žmonės, dar prieš
galimybę dalyvauti liturgijoje, turi būti pašaukti
įtikėti ir atsiversti: „Kaipgi jie šauksis to, kurio
neįtikėjo? Kaipgi jei įtikės tą, apie kurį
negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs
nesiųstas? “ (Rom 10, 14–15).
Todėl Bažnyčia
netikintiesiems skelbia išganymo žinią, kad visi
žmonės pažintų vienintelį tikrąjį Dievą
bei tą, kurį jis pasiuntė, Jėzų Kristų, ir
grįžtųsi nuo savo kelių, darydami atgailą24. O
tikintiesiems ji visuomet privalo skelbti tikėjimą ir atgailą,
be to, parengti juos sakramentams, mokyti laikytis visko, ką Kristus
įsakė25, ir skatinti imtis visų meilės,
pasišventimo ir apaštalavimo darbų, iš kurių
aišku, jog krikščionys, nors ir nebūdami iš šio
pasaulio, yra jo šviesa ir garbina Tėvą žmonių
akivaizdoje.
Liturgija –
Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir versmė
10. Tačiau liturgija yra
viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla,
ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė. Juk
apaštalavimo darbais siekiama, kad visi, tikėjimu ir krikštu
tapę Dievo vaikais, rinktųsi draugėn, Bažnyčioje
garbintų Dievą, dalyvautų aukoje ir valgytų Viešpaties
vakarienę.
Antra vertus, pati liturgija
skatina tikinčiuosius, kad, „velykinių sakramentų pasotinti“,
jie taptų vienos maldingos širdies26; meldžia, kad „gyventų
tuo, ką priėmė tikėjimu“27. O Viešpaties
sandoros su žmonėmis atnaujinimas įtraukia tikinčiuosius
į karštą Kristaus meilę ir ja uždega. Taigi iš
liturgijos, ypač iš Eucharistijos, kaip iš šaltinio,
trykšta į mus malonė ir jos dėka veiksmingiausiai
pasiekiamas žmonių pašventinimas Kristuje bei Dievo
pašlovinimas, kurių kaip tikslo siekiama visais kitais
Bažnyčios darbais.
Asmeniško
nusiteikimo būtinybė
11. Tačiau, kad
šventoji liturgija tikrai veiktų sėkmingiausiai, būtina,
kad tikintieji joje dalyvautų su atitinkamu vidiniu nusiteikimu,
įsigilintų į tai, ką sako, ir bendradarbiautų su
malone, neimdami jos veltui28. Todėl įšventintieji
ganytojai turi rūpintis ne tik tuo, kad liturginis veiksmas būtų
teisėtai ir leistinai pagal nuostatus atliekamas, bet ir kad tikintieji
jame dalyvautų sąmoningai, aktyviai ir vaisingai.
Liturgija ir
maldingosios praktikos
12. Tačiau dvasinis
gyvenimas nesiriboja vien dalyvavimu šventojoje liturgijoje. Tiesa,
krikščionis pašauktas bendrai maldai, bet jis taip pat turi eiti
į savo kambarį melstis Tėvui, esančiam
slapčioje29, netgi, kaip apaštalas moko, be paliovos
melstis30. Tas pats apaštalas moko, jog turime visuomet nešioti
savyje Jėzaus merdėjimą, idant ir jo gyvybė
apsireikštų mūsų mirtingame kūne31. Todėl
Mišių aukoje prašome Viešpatį, kad, „priėmęs
dvasinę auką, mus pačius“ sau padarytų „amžina
dovana“32.
13. Krikščionių
liaudies maldingosios praktikos, jei tik atitinka Bažnyčios
įstatymus ir nuostatas, yra labai patartinos, ypač jeigu jos leistos
Šventojo Sosto.
Taip pat ypatingai gerbtinos
atskirų bažnyčių pamaldos, atliekamos vyskupų
potvarkiu, laikantis papročių arba teisėtai patvirtintų
knygų.
Tačiau šios pamaldos
turi taip atitikti liturginį laiką, kad derintųsi su
šventąja liturgija, iš jos tarsi plauktų ir į ją
vestų žmones, nes liturgija savo prigimtimi stovi už jas
žymiai aukščiau.
|