III. Liturgijos atnaujinimas

Atnaujinimo būtinybė

21. Maldingoji Motina Bažnyčia, idant krikščionių tauta liturgijoje garantuotai gautų gausių malonių, trokšta uoliai pasirūpinti bendru pačios liturgijos atnaujinimu. Mat liturgija susideda iš nekintamosios liturgijos dalies, nes ši įsteigta Dievo, ir kintamųjų dalių, kurios, laiko būvyje gali ar net turi kisti, jei į jas prasismelkia tai, kas mažiau dera su pačia liturgijos vidine prigimtimi arba kas pasidaro mažiau tinkama.

Liturginius tekstus ir apeigas atnaujinant reikia sutvarkyti taip, kad jie aiškiau atskleistų šventus dalykus, kuriuos išreiškia, ir kad krikščionys pajėgtų juos kiek galima lengviau suprasti bei pilnai, aktyviai, bendruomeniškai į juos įsijungti.

Todėl Šventasis Susirinkimas nustatė šias bendrojo pobūdžio nuostatas.

A. Bendrosios nuostatos

Liturgijos tvarkymas

22. § 1. Šventosios liturgijos tvarkymas priklauso tik Bažnyčios vadovybei, kuri yra Apaštalų Sostas ir pagal teisės nuostatas vyskupas.

§ 2. Įstatymo suteiktąja galia liturgijos reikalų tvarkymas, laikantis nustatytų ribų, taip pat priklauso įvarių rūšių kompetetingiems, teisėtai sudarytiems teritoriniams vyskupų susirinkimams.

§ 3. Todėl niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti arba pakeisti.

Tradicija ir pažanga

23. Kad būtų išlaikyta sveika tradicija ir vis dėlto atvertos durys teisėtai pažangai, kiekvieną peržiūrėtiną liturgijos dalį reikia prieš tai atidžiai išstudijuoti teologiniu, istoriniu ir pastoraciniu požiūriu. Be to, turi būti atsižvelgta į bendruosius liturginės sąrangos bei jos intencijos dėsnius ir pastaruoju metu atlikto liturgijos atnaujinimo bei konkrečių duotų leidimų patirtį. Pagaliau pakeitimai tebūna įvedami tik tada, kai iš jų numatoma tikros naudos Bažnyčiai, ir rūpestingai atsi-velgiant į tai, kad naujos formos lyg organiškai augtų iš jau esančiųjų.

Taip pat, kiek galima, reikia vengti žymesnio apeigų skirtumo kaimyniniuose kraštuose.

Biblija ir liturgija

24. Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu, radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė. Taigi siekiant liturgijos atnaujinimo, pažangos ir pritaikymo, reikia ugdyti tą karštą, gyvą Šventojo Rašto meilę, kurią liudija tiek Rytų, tiek Vakari apeigos savo garbinga tradicija.

Liturginių knygų peržiūrėjimas

25. Tebūnie kuo greičiau peržiūrėtos liturginės knygos, dalyvaujant žinovams ir pasitariant su įvairių pasaulio kraštų vyskupais.

B. Iš liturgijos kaip hierarchinio ir bendruomeninio veiksmo prigimties kylančios nuostatos

Liturginiai veiksmai – Bažnyčios šventimas

26. Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra „vienybės sakramentas“, tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis³³.

Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai – pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą.

Bendras šventimas

27. Kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą.

Tai ypač galioja Mišių aukojimui, visada išlaikant nepaliestą viešą ir bendruomeninę kiekvienų Mišių prigimtį, taip pat sakramentų teikimui.

Šventimo orumas

28. Liturginių apeigų metu kiekvienas, tiek tarnautojas, tiek tikintysis, atlikdamas savo pareigą, tedaro visa ir tik tai, kas jam tenka pagal dalyko prigimtį ir liturgijos nuostatas.

29. Ir ministrantai, skaitovai, aiškintojai bei tie, kurie priklauso chorui, atlieka tikrą liturginę tarnybą. Tad tevykdo jie savo uždavinį su tokiu nuoširdžiu pamaldumu ir taip tvarkingai, kaip tinka tokiai kilniai tarnybai ir kaip to pagrįstai iš jų laukia Dievo tauta.

Tam reikia, kad kiekvienas būtų atitinkamai kruopščiai įsigilinęs į liturgijos dvasią ir išmokytas tiksliai ir tvarkinga atlikti jam skirtąją dalį.

Tikinčiųjų veiklus dalyvavimas

30. Siekiant aktyvaus dalyvavimo, tebūnie skatinami žmonių aklamacijos, atliepai, psalmių giedojimas, priegiesmiai, giesmės, taip pat veiksmai arba gestai ir kūno laikysena. Taip pat reikiamu metu tebūnie laikomasi šventos tylos.

31. Pertvarkant liturgines knygas, tebūnie stropiai pasirūpinama, kad rubrikose būtų numatytos ir tikinčiųjų atliekamos dalys.

Liturgija ir visuomenės klasės

32. Liturgijoje, be skirtumo, kylančio iš liturginių pareigų ir iš šventimų, be pagarbos ženklų, liturgijos taisyklėse numatytu būdu teikiamų pasaulietinės valdžios atstovams, nei apeigose, nei išorinėse iškilmėe neturi būti daroma jokio skirtumo tarp privačių asmenų arba luomų.

C. Iš liturgijos didaktinės ir pastoracinės prigimties kylančios nuostatos

Liturgija ir bendruomenė

33. Nors šventoji liturgija pirmiausia yra dieviškosios didybės garbinimas, ji daug ko turi ir tikinčiąją tautą pamokyti³⁴. Juk liturgijoje Dievas kalba savo žmonėms, Kristus tebeskelbia Evangeliją, o žmonės atsako Dievui giedodami ir melsdamiesi.

Be to, maldos, kuriomis kreipiasi į Dievą kunigas, vadovaująs bendruomenei Kristaus vardu ir jo vietoje, kalbamos visos šventosios liaudies bei visų dalyvaujančiųjų vardu. Pagaliau neregimiems dieviškiems dalykams išreikšti šventoji liturgija vartoja regimus ženklus, kuriuos jai parinko Kristus arba Bažnyčia. Todėl ne tik kai skaitoma, kas „parašyta mums pamokyti“ (Rom. 15, 4), bet ir kai Bažnyčia meldžiasi, gieda arba atlieka veiksmus, stiprinamas dalyvių tikėjimas, paakinamas į Dievą protas, kad jam sąmoningai paklustų ir apsčiau gautų jo malonės.

Todėl liturgiją atnaujinant, turi būti laikomasi žemiau išvardintų bendrųjų nuostatų.

Apeigų darna

34. Apeigos tespindi kilniu paprastumu, tebūna dėl trumpumo aiškios, be nenaudingų pasikartojimų, pritaikytos tikinčiųjų supratimui ir apskritai nereikalaujančios daug aiškinimo.

Biblija, skelbimas ir liturginė katechezė

35. Kad liturgijoje būtų aiškus glaudus veiksmo ir žodžio ryšys:

1. Šventosiose apeigose tebūnie įvestas gausesnis, įvairesnis ir tinkamesnis Šventojo Rašto skaitymas.

2. Pamokslui, kuris yra liturginio veiksmo dalis, tebūna net rubrikose, kiek leidžia apeigos, nurodyta tinkamesnė vieta. Pamokslų sakymo pareiga tebūna atliekama kuo ištikimiausiai ir deramai. Pamokslų pirmiausia tebūna semiamasi iš Šventojo Rašto ir liturgijos versmių, skelbiant nuostabių Dievo darbus, atliktus vykstant išganymui, kuris yra Kristaus slėpinys, nuolat esantis ir veikiantis, ypač per liturginea apeigas.

3. Taip pat tebūna visokiais būdais aiškinama liturgija. Derėtų pasirūpinti, kad net per apeigas, jei tai būtina, kunigas ar išmanantis patarnautojas teiktų trumpus paaiškinimus, tačiau tik patogesniais momentais ir nustatytais arba į juos panašiais žodžiais.

4. Tebūnie skatinama rengti Dievo žodžio pamaldas naktį, didesnių švenčių išvakarėse, kai kuriomis advento bei gavėnios dienomis ir sekmadieniais bei šventadieniais, ypač tose vietovėse, kur nėra kunigo; tuo atveju joms tevadovauja diakonas ar kitas vyskupo paskirtas asmuo.

Liturgijos kalba

36. § 1. Romos apeigose ir toliau tebūnie naudojama lotynų kalba, nebent konkretus nurodymas teigtų priešingai.

§ 2. Tačiau neretai tiek Mišiose, tiek teikiant sakramentus, tiek kituose liturgijos dalyse daug naudos žmonėms gali atnešti gimtosios kalbos vartojimas. Todėl ji gali būti vartojama plačiau, pirmiausia skaitiniams, pamokymams, kai kurioms maldoms ir giesmėms, laikantis tolesniuose skyriuose atskiriems atvejams nurodytų nuostatų.

§ 3. Laikydamasi tų nuostatų, kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė, minima 22 sk. § 2, reikalui esant pasitarusi su kaimyninių tą pačią kalbą vartojančių kraštų vyskupais, nusprendžia, ar ir kiek turi būti vartojama gimtoji kalba. Nutarimai turi būti Šventojo Sosto priimti arba patvirtinti.

§ 4. Lotyniško teksto vertimą į gimtąją kalbą liturginiam naudojimui turi aprobuoti minėta kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė.

D. Liturgijos pritaikymo tautų charakteriui ir tradicijoms nuostatos

37. Ten, kur neliečiamas tikėjimas arba bendras visos bendruomenės gėris, net liturgijoje, Bažnyčia nenori nustatyti griežto vienodumo. Priešingai, ji palaiko ir iškelia įvairių genčių bei tautų dvasios savybes ir talentus. Ji palankiai apsvarsto visa, kas tik tautų papročiuose nėra neatskiriamai susiję su prietarasi ir klaidomis, ir, jei gali, stengiasi išsaugoti, o kartais net įtraukia į pačią liturgiją, jei tik tai dera su teisingos ir tikros liturginės dvasios reikalavimais.

38. Išlaikant esminę Romos apeigų vienybę, tebūnie skirta vietos teisėtai įvairovei ir prisitaikymui prie įvairių bendrijų, vietovių, tautų, ypač misijų kraštuose, net jei reikėtų peržiūrėti liturgines knygas. To tebūna laikomasi, nustatant apeigų struktūrą ir rengiant rubrikas.

39. Paisydama pavyzdinių liturginių knygų nuostatų, kompetentinga terotorijos bažnytinė vadovybė, minima 22 sk. § 2, sprendžia dėl pritaikymo būdų, ypač sakramentų teikimo, sakramentalijų, procesijų, liturginės kalbos, bažnytinės muzikos bei dailės srityse, tačiau laikydamasi pagrindinių šios Konstitucijos nuostatų.

40. Tačiau kai kuriose vietovėse ir kai kuriomis aplinkybėmis būtinas nuodugnesnis, todėl ir sunkesnis liturgijos pritaikymas. Todėl:

1. Kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovbė, minima 22 sk. § 2, rūpestingai ir išmintingai teapsvarsto, ką iš konkrečių tautų tradicijų ir savitumų tiktų įtraukti į Dievo kultą. Tai, kas laikoma naudinga arba reikalinga įvesti į liturgiją, tebūnie pasiūloma Apaštalų Sostui, ir, jam sutikus, įvedama.

2. Kad pritaikymas būtų atliekamas su reikiamu apdairumu, matydamas reikalą, Apaštalų Sostas įgalios minėtąją teritorijos bažnytinę vadovybę, jei reikia, atlikti reikalingus parengiamuosius bandymus ir nustatytą laikotarpį vadovauti jiems kai kuriose bendruomenės.

3. Kadangi pritaikant liturgijos taisykles, ypač misijų kraštuose, iškyla ypatingų sunkumų, tebūnie jie parengiami padedant tos srities žinovams.