ANTRAS SKYRIUS. EUCHARISTIJOS SLĖPINYS

Mišios ir Velykų slėpinys

47. Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį³⁶, velykinį pokylį, „kuriame Kristų priimame, siela pripildoma malonės, ir gauname būsimos garbės laidą“³⁷.

Tikinčiųjų veiklus dalyvavimas

48. Todėl Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojaii, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas ir maldas sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme, šviestųsi Dievo žodžiu, stiprintųsi nuo Viešpaties kūno stalo, dėkotų Dievui ir, aukodami tyrąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir patys drauge su kunigu aukodami, išmoktų aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristui tarpininkaujant³⁸, vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarpusavyje, kad Dievas pagaliau būtų visa visuose.

49. Todėl, idant Mišių auka ir net apeigų forma visiškai pasiektų pastoracijos tikslą, Šventasis Susirinkimas, turėdamas omeny Mišias, kurios švenčiamos dalyvaujant žmonėms, ypač sekmadieniais ir įsakytųjų švenčių dienomis, nutaria šiuos dalykus.

Mišių tvarkos peržiūrėjimas

50. Mišių tvarka tebūnie taip peržiūrėta, kad labiau išryškėtų atskirų dalių savita prasmė bei tarpusavio sąsaja ir būtų palengvinta tikintiesiems maldingai ir aktyviai jose dalyvauti.

Todėl apeigos, deramai išlaikant jų esmę, tepasidaro paprastesnės. Tebūnie išleisti ilgainiui atsiradę pakartojimai arba mažiau reikalingi priedai. O kai kurie dalykai, dingę dėl istorijos negandų, kai atrodo gera arba reikalinga, tebus atstatyti pagal šventųjų Tėvų nuostatas.

Biblijos turtai

51. Idant tikintiesiems būtų dosniau paruoštas Dievo žodžio stalas, tebūnie plačiau atidarytos Biblijos lobynų durys, kad per nustatytą metų skaičių būtų perskaitoma žmonėms svarbesnioji Šventojo Rašto dalis.

Homilija

52. Labai rekomenduotina homilija, kaip pačios liturgijos dalis, kurioje per liturginius metus, remiantis šventuoju tekstu, aiškinami tikėjimo slėpiniai ir krikščioniškojo gyvenimo taisyklės. Sekmadienių ir įsakytųjų švenčių Mišiose, kai dalyvauja tikintieji, be svarbios priežasties ji niekada neturi būti praleidžiama.

Visuotinė malda

53. Po Evangelijos ir homilijos, ypač sekmadieniais ir įsakytųjų švenčių dienomis, tebūnie vėl įvesta bendroji arba tikinčiųjų malda, kurioje, įsijungus Mišių dalyviams, tebūnie maldaujama už šventąją Bažnyčią, už mūsų valdžią ir įvairių reikalų slegiamus asmenis, už visus žmones bei už viso pasaulio išganymą³⁹.

Lotynų kalba ir krašto kalba

54. Mišiose, kuriose dalyvauja tikintieji, laikantis šios Konstitucijos 36 sk., gali būti skirta derama vieta gimtajai kalbai, ypač skaitiniuose, bendrojoje maldoje ir pagal vietos sąlygas apskritai žmonėms skirtose dalyse pagal šios Konstitucijos 36 sk.

Tačiau tebus pasirūpinta, kad tikintieji galėtų ir lotyniškai drauge kalbėti arba giedoti tas nekintamąsias Mišių dalis, kurios skirtos jiems.

Jeigu per Mišias atrodo pravartu vartoti daugiau vietinės kalbos, tebūnie laikomasi šios Konstitucijos 40 sk.

Komunija

55. Labai rekomenduojamas toks tobulesnis Mišiose dalyvavimo būdas, kai tikintieji po kunigo komunijos priima Viešpaties kūną iš tos pačios aukos.

Priimti komuniją abiem pavidalais ir toliau galiojant Tridento Susirinkimo nustatytiems dogminiams principams⁴⁰, Apaštalų Sosto numatytais atvejais vyskupai gali leisti ne tik kunigams bei vienuoliams, bet ir pasauliečiams, pavyzdžiui, įšventintiesiems per Šventimų Mišias, profesams per vienuolių profesijos Mišias, neofitams per Mišias po Krikšto.

Mišių vieningumas

56. Dvi tam tikros sudedamosios Mišių dalys, būtent Žodžio liturgija ir Eucharistinė liturgija, yra taip glaudžiai susijusios, kad sudaro vieną dievogarbos veiksmą. Todėl Šventasis Susirinkimas karštai ragina sielų ganytojus per katechezę uoliai mokyti tikinčiuosius dalyvauti ištisose Mišiose, ypač sekmadieniais ir įsakytųjų švenčių dienomis.

Koncelebracija

57. §1. Koncelebracija, prasmingai išreiškianti kunigystės vienybę, iki pat šių dienų išliko ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčioje. Todėl Susirinkimas leidimą koncelebruoti išplėtė šiems atvejams:

1. a) aliejų šventinimo ir vakarinėse Mišiose Didįjį ketvirtadienį;

b) Bažnyčios susirinkimų, vyskupų susirinkimų ir sinodų Mišiose;

c) abato palaiminimo Mišiose.

2. Be to, ordinaro leidimu, jam nusprendus, ar koncelebruoti tinka:

a) konventinėse Mišiose ir pagrindinėse Mišios tose bažnyčiose, kur tikinčiųjų gerovė nereikalauja, kad visi ten esantieji kunigai celebruotų pavieniui;

b) tiek vyskupijų, tiek vienuolijų kunigų susirinkimų Mišiose.

§ 2. 1. Koncelebracijos tvarką vyskupijoje nustato vyskupas.

2. Tačiau kiekvienam kunigui tebus leista visuomet celebruoti Mišias pavieniui, tik ne vienu metu toje pat bažnyčioje koncelebruojama ir ne Didįjį ketvirtadienį.

58. Tebūnie parengtos naujos koncelebracijos apeigos, kurias reikės įtraukti į Romos pontifikalą ir mišiolą.