KETVIRTAS SKYRIUS. DIEVO TARNYBA

Dievo tarnyba – Kristaus ir Bažnyčios veikla

83. Jėzus Kristus, aukščiausiasis naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, priimdamas žmogaus prigimtį, šioje žemės tremtyje pradėjo himną, kuris per visus amžius skamba dangiškoje tikrovėje. Jis prisijungia prie savęs visą žmoniją ir įtraukia ją į bendrą dievišką šlovės giesmę.

Tą kunigiškąjį darbą Kristus tęsia savo Bažnyčioje, kuri ne tik Eucharistijos pamaldomis, bet ir kitais būdais, ypač Dievo tarnybos malda, be paliovos garbina Viešpatį ir prašo visam pasauliui išganymo.

84. Laikantis senos krikščionių tradicijos, Dievo tarnyba taip sutvarkyta, kad visas dienos ir nakties būvis būtų pašvęstas Dievo šlovinimui. Taisyklingai atliekama kunigų ar kitų bažnytinės institucijos įpareigotų tai daryti asmenų arba drauge su kunigu nustatytu būdu besimeldžiančių tikinčių, ši nuostabi šlovinimo giesmė tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir jo Kūno malda Tėvui.

85. Taigi visi, kurie šiuo būdu meldžiasi, ir atlieka Bažnyčios pareigą, ir dalyvauja visoje Kristaus Sužadėtinės garbėje, nes, giedodami Dievui šlovės giesmę, Motinos Bažnyčios vardu stovi priešais jo sostą.

Dievo tarnybos pastoracinė vertė

86. Juo giliau pastoracijos darbą atlieką kunigai bus įsisąmoninę jiems skirtąjį Pauliaus raginimą: „Nuolat melskitės“ (1 Tes 5, 17), juo uoliau jie šlovins Dievą Valandų malda. Juk tik Viešpats gali vainikuoti jų darbo pastangas sėkme ir gausa, nes yra pasakęs: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15, 5). Todėl apaštalai, paskirdami diakonus, kalbėjo: „Mes gi pasiliksime prie maldos ir žodžio tarnavimo“ (Apd 6, 4).

87. Idant esamomis aplinkybėmis kunigai ir kiti Bažnyčios nariai galėtų geriau ir tobuliau atlikti Dievo tarnybą, Šventasis Susirinikimas, tęsdamas Apaštalų Sosto sėkmingai pradėtą atnaujinimą, dėl tarnybos pagal Romos apeigas nutarė paskelbti štai ką.

Valandų tradicinės tvarkos peržiūrėjimas

88. Kadangi brevijoriaus tikslas yra dienos pašventinimas, tradicinė Valandų tvarka tebūnie taip atnaujinta, kad jos, kiek įmanoma, atitiktų tikrąjį dienos laiką ir drauge būtų atsižvelgta į šiandienio gyvenimo sąlygas, ypač tų, kurie atlieka apaštalavimo darbą.

89. Taigi, atnaujinant brevijorių, tebūna laikomasi šių nuostatų:

a) Rytmetinė [Laudes] kaip ryto malda ir Vakarinė [Vesperae] kaip vakaro malda, pagal garbingą visuotinės Bažnyčios tradiciją laikomos kasdienių pamaldų ašigaliais, turi būti pagrindinės ir atitinkamai švenčiamos;

b) Naktinė [Completorium] tebūna taip atnaujinta, kad gerai tiktų dienos pabaigai;

c) Aušrine [Matutinum] vadinama valanda, atliekama chore [in choro], turi išlaikyti naktinio garbinimo pobūdį, tačiau tebūnie taip pritaikyta, kad galėtų būti kalbama kiekvienu dienos metu ir kad joje būtų mažiau psalmių ir ilgesni skaitiniai;

d) Prima panaikinama;

e) Mažosios valandos – Tercija, Seksta ir Nona tebūna paliekamos. Atliekant jas ne chore, leidžiama iš trijų pasirinkti vieną, labiau atitinkančią dienos laiką.

Dievo tarnyba – maldingumo versmė

90. Dievo tarnyba kaip vieša Bažnyčios malda yra maldingumo šaltinis ir asmeninės maldos penas. Todėl kunigai ir visi joje dalyvaujantieji raginami Viešpatyje atlikti ją taip, kad širdis atitiktų žodžius. Idant sėkmingiau tai vyktų, teįgyja jie geresnį liturgijos ir Biblijos, ypač psalmių, pažinimą.

Atnaujinimą vykdant, šimtmečius išgyvenęs garbingas Romos brevijoriaus lobynas tebūna taip pritaikytas, kad juo galėtų plačiau ir lengviau pasinaudoti visi, kuriems jis patikėtas.

Psalmių išdėstymas

91. Kad tikrai būtų galima laikytis 89 sk. nustatytosios valandų tvarkos, psalmės išskirstytinos nebe per savaitę, bet per ilgesnį laikotarpį.

Sėkmingai pradėtas Psalmyno peržiūrėjimo darbas tebūnie kuo greičiau užbaigtas, paisant krikščioniškosios lotynų kalbos stiliaus, liturginės vartosenos ir giedojimo reikalavimų bei visos lotyniškosios Bažnyčios tradicijos.

Skaitinių sutvarkymas

92. Skaitiniams galioja šios taisyklės:

a) Šventojo Rašto skaitiniai tebūnie taip sutvarkyti, kad gausesni Dievo žodžio turtai būtų lengviau prieinami;

b) skaitiniai iš Bažnyčios Tėvų, mokytojų ir rašytojų veikalų tebūna geriau atrinkti;

c) šventųjų kentėjimų ar gyvenimo aprašymai teatitinka istorinę tikrovę.

Himnų peržiūrėjimas

93. Himnams, kiek tai atrodys priimtina, tebūnie grąžinta senoji forma, pašalinant arba pakeičiant tai, kas dvelkia mitologija arba mažiau derinasi su krikščioniškuoju maldingumu. Taip pat, jei reikia, tebūna iš himnų lobyno jų paimta daugiau.

Valandų recitavimo laikas

94. Norint iš tikrųjų pašventinti dieną ir iš pačių Valandų recitavimo pasisemti dvasinių vaisių, atskiras jo valandas geriau recituoti tokiu laiku, kuris labiausiai artimas tikrajam kiekvienos kanoninės valandos laikui.

Dievo tarnybos pareiga

95. Bendruomenės, turinčios choro pareigą, be konventinių Mišių, privalo kasdien švęsti Dievo tarnybą chore šitaip:

a) kanauninkų, vyrų vienuolių ir seserų vienuolių odinai, taip kiti reguliniai ordinai, įpareigoti chorui teisės ar savo konstitucijų, – visą tarnybą;

b) katedrų ir kapitulinių bažnyčių kapitulos – tas tarnybos dalis, kurias įpareigoja bendroji arba dalinė teisė;

c) tačiau visose bendruomenėse nariai, arba gavę aukštesniuosius šventimus, arba davę iškilminguosius įžadus, išskyrus konversus, privalo pavieniui kalbėti tas kanonines valandas, kurių neatlieka chore.

96. Aukštesniųjų šventimų dvasininkai, neturintys choro pareigos, privalo kasdien, kartu arba pavieniui atlikti visą tarnybą, laikydamiesi 89 sk. nuostatų.

97. Rubrikose tebūna nurodyta, kaip Dievo tarnybą galima pakeisti liturginiais veiksmais.

Ypatingais atvejais ir dėl svarbios priežasties ordinarai gali visiškai ar dalinai atleisti savo valdinius nuo Dievo tarnybos arba leisti ją pakeisti kuo nors kitu.

Dievogarba vienuolijose

98. Bet kurio tobulumo instituto nariai, atlikdami savo konstitucijų įsakytą kurią nors tarnybos dalį, įsijungia į viešają Bažnyčios maldą.

Taip pat į viešąją Bažnyčios maldą įsijungia konstitucijų įpareigotieji kalbėti kokias nors „mažąsias valandas“, jei jos savo sandara panašios į Dievo tarnybą ir reikiamai patvirtintos.

Bendras recitavimas

99.Kadangi Dievo tarnyba yra viešai garbinančios Dievą Bažnyčios, arba viso mistinio Kūno, balsas, choro pareigos neturintiems dvasininkams, ypač kartu gyvenantiems arba draugėn susirenkantiems kunigams patartina bent dalį Dievo tarnybo kalbėti bendrai.

Visi, atliekantys tarnybą arba chore, arba tiesiog kartu, teatlieka jiems pavestas pareigas kuo tobuliausiai tiek vidiniu pamaldumu, tiek išorine laikysena.

Jei aplinkybės leidžia, chore ar tiesiog drauge atliekamą tarnybą geriausia giedoti.

Tikinčiųjų dalyvavimas

100. Sielų ganytojai tepasirūpina, kad pagrindinės valandos, ypač Vakarinė, sekmadieniais ir iškilmingųjų švenčių dienomis būtų drauge švenčiamos bažnyčioje. Patartina ir pasauliečiams recituoti Dievo tarnybą arba su kunigais, arba vieniems susirinkus, arba net pavieniui.

Kalba

101. § 1. Pagal šimtametę lotynų apeigų tradiciją Dievo tarnyboje dvasininkai turi išlaikyti lotynų kalbą, tačiau pavieniais atvejais dvasininkams, kuriems lotynų kalba labai kliudo tinkamai atlikti Dievo tarnybą, ordinaras gali leisti naudotis vertimu į gimtąją kalbą, atliktu 36 sk. nuostatų.

§ 2. Vienuolėms ir tobulumo institutų nariams, tiek vyrams ne dvasininkams, tiek moterims, kompetentingas vyresnysis gali leisti Dievo tarnyboje, atliekamoje net chore, vartoti gimtąją kalbą, jei vertimas yra patvirtintas.

§ 3. Kiekvienas dvasininkas, kuriam uždėta Dievo tarnybos pareiga, atlieka ją, švęsdamas gimtąja kalba su tikinčiaisiais arba § 2 minimais asmenimis, jei tik vertimo tekstas yra patvirtintas.