PENKTAS SKYRIUS. LITURGINIAI
METAI
Liturginių
metų prasmė
102.
Mylinti Motina Bažnyčia yra įsitikinusi nustatytomis metų
dienomis turinti su pagarba minėti išganomąją veiklą,
atliktą jos dieviškojo Sužadėtinio. Kiekvieną
savaitę Viešpaties diena pavadintą dieną ji mini
Viešpaties prisikėlimą, kurį dar kartą per metus kartu
su palaiminga kančia švenčia didžiąja Velykų
iškilme.
Per metus ji
išskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo
Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki
Sekminių, iki su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties
atėjimo.
Taip minėdama atpirkimo
slėpinus, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose
dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei
nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės.
103. Švęsdama
šį metinį Kristaus slėpinių ciklą,
Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo
Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus
išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją
kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame
paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir
tikisi būti pati.
104. Be to, į
šį metinį ciklą Bažnyčia yra įtraukusi
dienas, kuriomis minimi kankiniai ir kiti šventieji, įvairiopos Dievo
malonės iškelti tobulybėn ir jau pasiekę
amžinąjį išganymą, danguje tobulai šlovinantys
Dievą ir užtariantys mus. Jų gimimu šventumui ji skelbia
juose velykinį slėpinį šiuose šventuosiuose,
kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo, rodo
tikintiesiems jų pavyzdį, visus per Kristų patraukiantį
prie Tėvo, ir per jų nuopelnus išprašo Dievo malonių.
105. Pagaliau įvairiais
metų laikais pagal tradicinę tvarką Bažnyčia ugdo
tikinčiuosius dvasios ir kūno pratybomis, pamokymais, malda, atgaila
ir gailestingais darbais.
Todėl Šventasis
Susirinkimas nutaria štai ką.
Sekmadienio
vertė
106.
Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus
prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną
švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai
vadinamas Viešpaties diena. Šią dieną krikščionys
privalo susirinkti draugėn, idant, klausydamiesi Dievo žodžio ir
dalyvaudami Eucharistijos slėpinyje, galėtų paminėti
Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę
ir dėkoti Dievui, kuris „atgimdė mus gyvajai vilčiai Jėzaus
Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų... “ (1 Pt 1, 3).
Todėl, rūpinantis tikinčiųjų pamaldumu, sekmadienis
tebūnie pabrėžtinai švenčiamas kaip pirmapradė
šventė, turinti drauge tapti džiaugsmo ir poilsio diena. Kitos
šventės, išskyrus pačias reikšmingiausias, neturi
būti laikomos už jį svarbesnėmis, nes sekmadienis yra
visų liturginių metų pagrindas ir branduolys.
Liturginių
metų peržiūrėjimas
107.
Liturginiai metai tebūnie taip pertvarkyti, kad su šventais metų
laikais susiję tradiciniai papročiai ir tvarka būtų
išlaikyti arba atkurti mūsų laikų laikų
sąlygomis, išsaugant jų pirminį pobūdį deramam
tikinčiųjų pamaldumo ugdymui, švenčiant
krikščionių atpirkimo slėpinius ir ypač Velykų
slėpinį. Esant reikalui ką nors priderinti prie vietos
sąlygų, tai darytina laikantis 39 ir 40 sk. nuostatų.
108.
Tikinčiųjų sielos pirmiausia tebūnie kreipiamos į
Viešpaties šventes, kuriomis per metus švenčiami
išganymo slėpiniai. Todėl bažnytinių metų
laikų šventės [Proprium de Tempore] teužima joms
prideramą vietą, svarbesnę už šventųjų
dienas, idant būtų tinkamai švenčiamas ištisas
išganymo slėpinių ciklas.
Gavėnia
109.
Dvigubas gavėnios laiko kaip krikšto priminimo arba pasirengimo jam
ir kaip atgailos pobūdis, skatinantis tikinčiuosius uoliau klausytis
Dievo žodžio bei atsidėti maldai ir šitaip nuteikiantis
švęsti Velykų slėpinį, tebūnie aiškiau
nušviestas liturgijoje bei liturginėje katechezėje. Todėl:
a) gavėnios liturgijoje
gausiau tebūnie panaudojami jai būdingi krikšto elementai, o
esant reikalui ir atnaujinami ankstyvesnės tradicijos elementai;
b) tas pat pasakytina
apie atgailos elementus. Per katechezę tikintiesiems tebūnie
pabrėžiami visuomeniniai nuodėmės padariniai ir tikroji
atgailos esmė – nuodėmės kaip Dievo įžeidimo
atmetimas. Taip pat tebūnie iškeliamas Bažnyčios vaidmuo
atgailos vyksme ir raginama melstis už nusidėjėlius.
110. Gavėnios laiko
atgaila tebūnie ne tik vidinė bei individuali, bet ir
išorinė bei vieša. Atgailos veiksmai pagal mūsų
epochos ir įvairių regionų galimybes tebūnie
puoselėjami ir skatinami 22 sk. minimos vadovybės.
Kiekvienu atveju visur
tebūnie šventai laikomasi Velykų pasninko Viešpaties
kančios ir mirties penktadienį, o jei galima, ir Didįjį
šeštadienį, kad į Viešpaties prisikėlimo
džiaugsmą būtų žengiama pakilia ir imlia dvasia.
Šventųjų
šventės
111.
Laikydamasi tradicijos, Bažnyčia lenkia galvą prieš
šventuosius ir gerbia tikras jų relikvijas bei paveikslus.
Šventųjų šventės skelbia Kristaus įstabius darbus
per jo tarnus ir rodo tikintiesiems sektinus pavyzdžius.
Idant
šventųjų šventės nenustelbtų pačių
atpirkimo slėpinių minėjimo, daugelis jų tebūnie
paliekamos švęsti atskiroms Bažnyčioms, tautoms arba vienuoliškoms
šeimoms. Visai Bažnyčiai tebūnie skiriamos tik tos, kuriose
minimi tikrai visuotinės reikšmės šventieji.
|