TREČIAS SKYRIUS. ŽMOGAUS VEIKLA PASAULYJE

Iškylanti problema

33. Žmogus savo darbu ir talentu visada stengėsi plačiau išskleisti savo gyvenimą. O šiandien, ypač naudodamasis mokslu ir technika, jis užvaldė kone visą gamtą ir vis labiau ją užvaldo; ypač dėl to, kad padaugėjo įvairiopų mainų tarp tautų galimybių, žmonijos šeima iš leto pasijunta ir tampa tarsi viena, visą pasaulį apimanti bendruomenė. Todėl daugelį gėrybių, kurių kitados dažniausiai laukė iš aukštybių, šiandien žmogus pasirūpina savo paties sumanumu.

Regint šį milžinišką užsimojimą, jau aprėpiantį visą žmonių giminę, žmonėms iškyla daugelis klausimų. Kokia to karštligiško veiklumo prasmė ir vertė? Kaip dera visais tais dalykais naudotis? Į kokį tikslą nukreiptos žmonių ir bendruomenių pastangos? Bažnyčia saugo Dievo žodžio lobį ir iš jo semiasi religinės ir moralinės srities pradmenų. Nors ir ne visuomet turėdama parengtus atsakymus į visus klausimus, ji trokšta apreiškimo šviesą sujungti su visų patirtimi, kad būtų nušviestas kelias, kuriuo žmonija neseniai ėmė žengti.

Žmogaus veiklos vertė

34. Vienas dalykas tikintiesiems yra tikras – asmeninis ir bendruomeninis žmogaus veikimas, milžiniškas žmonių užsimojimas amžių būvje gerinti savo gyvenimo būklę pats savaime atitinka Dievo planą. Juk, sukurtas pagal Dievo paveikslą, žmogus gavo įsakymą pajungti sau žemę su viskuo, kas joje yra, ir teisingai bei šventai valdyti pasaulį⁵⁶. Jam taip pat buvo įsakyta pripažinti Dievą, visatos Kūrėją, ir susieti su juo save patį bei visą kūriniją, kad šitaip žmogui visa pajungus, Viešpaties vardu žavėtųsi visa žemė⁵⁷.

Tai pasakytina ir apie paprastus kasdienius darbus. Juk vyrai ir moterys, pelnydami sau ir šeimai duoną, savo veikla gerai tarnauja visuomenei, teisėtai gali laikyti savo veiklą Kūrėjo darbo plėtojimu, rūpesčiu brolių gerove ir asmeniniu įsijungimu į Dievo plano vykdymą istorijoje⁵⁸.

Taigi krikščionys anaiptol nemano, jog darbai, kuriuos žmonės savo sugebėjimais ir pajėgomis nuveikė, prieštarauja Dievo galybei ir kad protaujantis kūrinys yra tarsi Kūrėjo varžovas. Priešingai, jie yra įsitikinę, jog žmonijos laimėjimai yra Dievo didybės ženklas ir jo neišreiškiamo plano vaisius. O juo labiau auga žmogaus galybė, juo didesnė tampa pavienių asmenų ir bendruomenių atsakomybė. Tad aišku, jog krikščioniškoji naujiena nenukreipia žmonių nuo pasaulio statymo ir neskatina liautis rūpinusis panašių į save gerove, bet veikiau priešingai, dar griežčiau įpareigoja tuo rūpintis⁵⁹.

Žmogaus veiklos tvarkymas

35. Kadangi žmogiškoji veikla kyla iš žmogaus, ji ir skirta žmogui. Mat veikdamas žmogus ne tik keičia daiktus bei visuomenę, bet ir tobulina save patį. Jis daug ko išmoksta, išskleidžia savo gabumus, peržengia savo ribas ir pakyla aukščiau už save. Šitoks augimas, jeigu jis teisingai suprantamas, vertingesnis už pasiekiamas išorines gėrybes. Žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi⁶⁰. Lygiai taip ir visa, ką žmonės daro didesniam teisingumui, glaudesnei brolybei ir žmoniškesnei visuomeninių santykių tvarkai pasiekti, daugiau verta už technikos pažangą. Toji pažanga gali teikti nelyginant medžiagą žmogaus kilimui aukštyn, bet pati savaime anaiptol nekelia žmogaus aukštyn.

Iš to plaukia, kad žmogaus veiklai galioja ši taisyklė: atitikdama Dievo planą ir valią, ji turi derėti su tikrąja žmonijos gerove ir leisti žmogui, kaip pavieniam asmeniui arba bendruomenės nariui, ugdyti ir įgyvendinti savo pašaukimo pilnatvę.

Žemiškųjų dalykų teisėta autonomija

36. Atrodo, daugelis mūsų amžininkų vis vien bijo, kad glaudesnis ryšys tarp žmogaus veiklos ir religijos neužgniaužtų pavienių žmonių, bendruomenių arba mokslų savarankiškumo.

Jei žemiškųjų dalykų autonomija laikome tai, kad kūriniai ir pačios bendruomenės turi savo dėsniingumus bei vertę, kuriuos žmogui reikia pamažu įžvelgti, panaudoti ir tvarkyti, tokios autonomijos reikalauti visiškai teisėta. Tai ne vien reikalaujama mūsų meto žmonių, bet ir atitinka Kūrėjo valią. Jau pačiu sukūrimu visi daiktai yra gavę savo patvarumą, tiesą, gėrį, savus dėsningumus ir tvarką, kuriuos žmogus turi gerbti, pripažindamas kiekvieno mokslo bei meno metodus. Todėl metodinis kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai moksliškai ir laikantis moralės nuostatų, iš tiesų niekada neprieštaraus tikėjimui, nes ir žemiškieji, ir tikėjimo dalykai kyla iš to paties Dievo⁶¹. Maža to, kas nuolankiai ir atkakliai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis, tas, pats to nė nežinodamas, yra tarsi vedamas už rankos Dievo, kuris palaiko visus dalykus ir padaro juos tokius, kokie jie yra. Todėl tebūnie mums leista apgailestauti dėl tam tikro nusiteikimo tarp pačių krikščionių, nepakankamai įžvelgusio teisėtą mokslo autonomiją. Tokio nusiteikimo sukelti nesutarimai ir ginčai daugelį privertė galvoti, kad tikėjimas ir mokslas prieštarauja vienas kitam⁶².

Tačiau jei žodžiais „laikinųjų dalykų autonomija“ turima omenyje tai, kad sukurtieji daiktai nepriklauso nuo Dievo ir gali būti žmogaus panaudojami be ryšio su Kūrėju, tai nėra nė vieno pripažįstančio Dievą, kuris nejaustų, koks klaidingas šis tvirtinimas. Juk kūrinys be Kūrėjo pranyksta. Be to, visi tikintieji, kad ir kokiai religijai priklausytų, kūrinijos kalboje visuomet girdėjo Kūrėjo balsą ir apsireiškimą. Maža to, užmiršus Dievą, aptemsta ir pati kūrinija.

Nuodėmės sugadinta žmogaus veikla

37. Šventasis Raštas, kuriam pritaria šimtmečių patirtis, moko žmonių šeimą, kad pažanga, ta didelė žmogaus gėrybė, atneša ir didelę pagundą, nes pairus vertybių tvarkai ir blogiui susimaišius su gėriu, pavieniai žmonės ir jų grupės rūpinasi vien savo, o ne kitų reikalais. Todėl pasaulis jau nebėra tikros brolybės vieta, nes padidėjus žmonių galybei net pačiai žmonių giminei gresia sunaikinimas.

Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats⁶³, iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia išlaikyti vienybę savyje pačiame.

Todėl Kristaus Bažnyčia, pasitikėdama Kūrėjo planu, nors ir pripažįsta, kad pažanga gali tarnauti tikrajai žmonių laimei, laiko savo pareiga pakartoti apaštalo įspėjimą: „Nesekite šiuo pasauliu“ (Rom 12, 2), tai yra tuštybės ir piktybės dvasia, Dievui ir žmogui tarnauti skirtąją veiklą paverčiančia nuodėmės įrankiu.

Tad jei kas nors klausia, kaip šią nelaimę įveikti, krikščionys skelbia, jog puikybės ir iškreiptos savimeilės kasdien grasoma visokeriopa žmogaus veikla turi būti apvaloma ir tobulinama Kristaus kryžiumi ir prisikėlimu. Kristaus atpirktas ir Šventojoje Dvasioje tapęs nauju kūriniu žmogus gali ir turi mylėti paties Dievo sukurtus daiktus. Mat jis juos gauna iš Dievo, mato juos tarsi plaukiant iš Dievo rankos ir su pagarba žvelgia į juos. Už juos Geradariui dėkodamas, neturto ir laisvės dvasia kūriniais naudodamasis ir džiaugdamasis, jis tampa tikru pasaulio savininku, kaip nieko neturintis ir visa ką valdantis⁶⁴. „Viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 22–23).

Velykų slėpinyje pasiekusi tobulybę žmogaus veikla

38. Dievo Žodis, per kurį visa atsirado, tapo kūnu ir gyvendamas žmonių žemėje⁶⁵ įėjo į pasaulio istoriją kaip tobulas žmogus, įimdamas ją savin ir atnaujindamas⁶⁶. Jis mums apreiškia, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8), ir drauge moko, kad pamatinis žmogaus tobulumo, taigi ir pasaulio perkeitimo, įstatymas yra naujasis meilės įsakymas. Taigi tiems, kurie tiki dieviškąja meilę, jis laiduoja, kad meilės kelias atviras visiems žmonėms ir kad pastangos kurti visuotinę brolybę nėra bergždžios. Jis juos taip pat įspėja, kad ši meilė yra reikština ne tik didžiuose dalykuose, bet – ir pirmiausia – kasdienio gyvenimo smulkmenose. Už mus visus, nusidėjėlius, iškentęs mirtį⁶⁷, savo pavyzdžiu Kristus moko, jog kiekvienas mūsų turi nešti kryžių, kurį kūnas ir pasaulis uždeda ant pečių einantiems taikos ir teisingumo keliu. Savo prisikėlimu tapęs Viešpačiu Kristus, kuriam duota visa valdžia danguje ir žemėje⁶⁸, jau dabar veikia žmonių širdyse savo Dvasios galybe. Jis ne tik žadina juose ateisiančiojo amžiaus ilgesį, bet kartu įkvepia, grynina ir stiprina tuos kilnius troškimus, kurių apimta žmonių šeima stengiasi padaryti savo pačios gyvenimą žmoniškesnį ir tam tikslui pajungti visą žemę. Dvasios dovanos įvairios: vienus ji pašaukia akivaizdžiai liudyti dangiškosios buveinės troškimą ir išlaikyti jį gyvą žmonijos šeimoje, kitus pašaukia atsidėti žemiškajai žmonių tarnybai ir ta savo tarnyba puoselėtii dirvą dangaus karalystei. Tačiau visus ji išlaisvina, idant, atsisakę savimeilės ir visas žemiškas jėgas paskyrę žmonių gyvenimui, jie siektų ateities, kurioje pati žmonija taps Dievui priimtina auka⁶⁹.

Šios vilties išsipildymo laidą ir kelionės maistą Viešpats saviesiems paliko tame tikėjimo sakramente, kuriame žmogaus užauginti gamtos pradai paverčiami garbinguoju Kūnu ir Krauju, brolių bendruomenės vakariene, iš anksto švenčiama dangaus puota.

Nauja žemė ir naujas dangus

39. Nežinome žemės ir žmonijos baigmės laiko⁷⁰, nežinome nė kaip visata bus perkeista. Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina⁷¹, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas⁷² ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse⁷³. Tuomet mirtis bus nugalėta, o Dievo vaikai prikelti Kristuje; kas buvo pasėta silpnybėje ir sugedime, apsivilks negendamybe⁷⁴. Meilė ir jos darbai išliks⁷⁵, o visa kūrinija, kurią Dievas sukūrė žmogui, bus išvaduota iš vergavimo tuštybei⁷⁶.

Tiesa, esame perspėjami, kad žmogui nebus jokios naudos, jei jis laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų⁷⁷. Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei⁷⁸.

Žmogiškojo orumo, broliškos bendrystės ir laisvės gėrybes, taigi visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos, Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami, būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę karalystę, „tiesos ir gyvybės karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo, meilės ir taikos karalystę“⁷⁹. Ši karalystė slėpiningu būdu jau dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus Viešpačiui.